Sveiki gyvi, mieli bendrapiliečiai. Kalbu iš Bebrų gatvės balkono, kuriame sėkmingai esu užsiskliaudęs ir atsiribojęs nuo visų pavasarinių pasaulio pagundų. Nelyg iš Vakarų fronto raportuoju, kas naujo mano peizaže.
Prasidėjus karantinui po kiemo medžius prastraksėjo voverė: nuo uosio – į beržą, nuo beržo –– į skroblą, po to – į žilvičių krūmus, ir dingo. Prieš keletą dienų reikšmingai praturtėjo ir kiemo garsynas. Iki tol buvo gana skurdi ir grėsminga gatvės partitūra: troleibusų ūksmas, iš tolo artėjantis greitųjų ir policijos automobilių sirenų gausmas, o bendrai – spengianti tyla. Tiesa, vieną vakarą, kažkur nelabai toli, skambino bažnyčios varpai. Bet tikra šventė prasidėjo prieš keletą dienų. Į kiemą pavakariais, saulei pasislėpus už gelžbetonio stiklainio, atskrido įžūli lakštingala, ir lyg eilinį pavasarį, ėmė suokti ir varinėti trėles. Koncertavo gerą pusvalandį, ir staiga užtilo. Matyt, nuskrido į kitą kiemą. Gastroliuoja, tikriausiai, po visą Žvėryną. Ir taip dabar kiekvieną pavakarę.
Kaip debesis užkrito, užgulė kažkokia keista, iracionali, anksčiau niekad nepatirta būsena.
Lyg ir nieko nėra, bet yra, ir tas poveikis labai stiprus. Psichologinis jautrumas per kelias pirmas karantino dienas padidėjo dešimteriopai. Pirmieji užgriuvę klausimai: ar aš pats nesu tą virusą gavęs? Jei ne, kada gausiu? Kada visa tai baigsis ir ar iš viso tai baigsis? Varau tas mintis kuo toliau nuo savo galvos, bet įkyrios mintys todėl ir įkyrios, kad jos taip lengvai neatstoja.
Kuklioje patirtyje tenka ieškoti priešnuodžio, susikurti kažkokias paprastas gyvenimo taisykles, scenarijus, pagal kuriuos gyvendamas sugrįžtum į psichologiškai ir dvasiškai saugesnę teritoriją. Išblokštam iš miesto rutinos žmogui, balkonas būtent tokia vieta ir yra. Ir štai, kodėl.
Atsirado marios kažkokio tuščio laiko. Psichologai pataria pasistengti izoliuotis nuo informacijos pertekliaus, kuris slogutį ir stresą tik gilina. Nėra lengva tai padaryti, nes buvome įpratę gyventi tirštame informacijos sraute. Žmogaus tokia jau yra prigimtis, kad ekstremaliomis sąlygomis informacijos alkis tik padidėja. Išjungus televizorių ir kompiuterį pradeda spengti nejauki tyla.
Pasvarstykime kelis scenarijus, kurie tikrai suveiks ir padės išvengti karantino negatyvių padarinių mūsų psichinei ir dvasinei sveikatai. Atbundanti žemė, ar nesiūlo mums genialaus atsakymo?
Nors didžioji dalis Lietuvos per pastaruosius kelis dešimtmečius susikėlė gyventi į miestus, o kaimas su tūkstantmete agrarine ir sodžiaus tradicija tapo didžia dalimi tik atostogautojų prabanga ir pramoga, vis dėlto gilieji lietuvio žemdirbio kolektyvinės sąmonės archetipai niekur nedingo. Kas įspausta į pasąmonę ir sąmonę per tūkstantmečius, negali išsitrinti per 30 metų, kitaip tariant, per vieną kartą. Poetas Marcelius Martinaitis savo kartą yra įvardijęs sparnuotu apibendrinimu: „Esame trečia karta nuo žagrės“.
Dabartinė jaunoji generacija – turbūt ketvirta ar penkta. Nežiūrint to, gilioji kolektyvinė sąmonė yra išsaugojusi sakralų santykį su žeme, empatiją bei jautrumą augalams ir gyvūnams. Pats save matau kaip miesto kaimietį ar kaimo miestietį, kokių yra begalės. Ir mane užvaldė mintis imtis daržininkystės savo tvirtovėje – balkone. Pasilaksčiau po sodinininkų portalus, kuriuose gausybė scenarijų ir pasiūlymų. Tinkamiausia mano sąlygomis pasirodė idėja įsirengti balkone miniatiūrinį kvadratinio metro darželį. Apsisprendžiau. Auginsiu žoles ir daržoves. Užsiėmimo tikrai turėsiu. Reikės susikalti gardelį ar gauti gana didelę kvadratinio metro dėžę, susiveikti dirvožemio ir sėklų.
Anot sodininkų patarimų, mano balkono darželyje turėtų puikiausiai tilpti ir draugiškai sugyventi štai tokia daržovių kompanija: vienas vynuoginio pomidoro daigas, į draugus – pipiras arba baklažanas; keturi krūminiai pomidorai, kelios salotų gūžės; devyni svogūnai, eilutė krapų, ir dar 16 ridikėlių. Ales. Pirmyn į malonių darbų ir stebėjimų verpetą. Nėra ramesnio ir nuotaiką keliančio užsiėmimo, kaip stebėti gyvybės budimą iš sėklos. Sėkla išbrinksta, daigas prakala kevalą, ir prasideda visą vasarą truksiantys mano balkono darželio nuotykiai.
Beje, atkreipkime dėmesį – mūsų Šventasis Raštas tiesiog priaustas sodo ir sodininko metaforų bei palyginimų. Tokiu ypatingu metu kaip šis jų prasmės ima skleistis visu metafiziniu grožiu.
Per šventas Velykas mano ekologiškame mini sode turėtų pasirodyti pirmoji gležna žaluma. Nenukabinkime nosių. Gyvenimas tęsiasi.
Ypač po vakarykštės šventojo tėvo suteikto eucharistinio palaiminimo „Urbi et orbi“. Kur galėjome net gauti visuotinius atlaidus. Labai patiko popiežiaus Pranciškaus , šios dienos realijas atspindinti Evangelija ir išsamus pamokslas. Taip, visi esame vienoje valtyje su Jėzumi, tik… ar visi tai žinome? Labai įžvalgiai mus moko mūsų pontifikas. Nepradėjau auginti savo balkone daržovių, nes neatsirado laiko, bet džiaugiuosi atradęs tiesioginę transliaciją iš Gailestingumo Koplyčios su visą parą vykstančia adoracija, su tiesioginėmis Šv. Mišiomis. Taip pat „Marijos” radijo tiesioginėmis transliacijomis „Žemaičių Kalvarijos Kalnais, Rožančiaus kalbėjimas iš įvairių šalies Bažnyčių. Manau, kad šitaip daugiau prisidėsiu prie Lietuvos gelbėjimo nuo koronės, kuri mus užgriuvo už labai dideles nuodėmes. Juk palikome ne tikintis į Gyvąjį Dievą kraštas, o Gomoros ir Sodomos gyventojai. Labai džiaugiuosi,… Skaityti daugiau »
kelis nemažus vazonus.Viename iš jų augtų vynuogė,kitame bijūnas,trečiame žydėtų lelijos,gal net juozapinės?Būtų ir sodelis šalia.
Pakrapinus šventos dvasios į balkono- darželį Liudviko pasaulis gal ir gali susitraukti iki vieno kvadratinio metro , bet kur dėtis tiems kurių pasaulyje Liudvikas užima daugiau vietos nei viena kuklu kampa . Savanaudiška galvoti jog gyveni vienas .
Kodel vieniems, kad prastumt laika, reikia darzo balkone, o stai siam ponuliui 8:00, nereikia?
Tas ‘ponulis’ zino, kad yra vienoje valtyje su Jezumi.
Ačiū, Gerb. Liudvikai už tokį nuotaikingą, linksmą, kupiną sveiko humoro straipsnelį. Mano nuomone – dešimt balų! Stebėdamas žmones, matydamas jų susirūpinusius veidus, galvoju, kad kaip tik humoras ir sveikas protas dabar labiausiai mums reikalingi. Racionaliai, analitiškai mąstančiam ir nestokojančiam sveiko humoro žmogui nebaisūs jokie virusai ar koronavelniai.
Virusas yra nemokama galimybė gauti žemės sklypus kiekvienam.
1×2 m.
„… o kaimas su tūkstantmete agrarine ir sodžiaus tradicija tapo didžia dalimi tik atostogautojų prabanga ir pramoga…”. Ne visai taip. Lietuvos kaimas liko agrarinis ir maitina ne tik čia likusius, bet ir užsienį. „Kolektyviniai sodai” manau, greitai iš poilsiaviečių vėl taps prasimaitinimo šaltiniu. Benzinas pasaulyje atpigo, gal, sakau, ir Lietuvoje atpigs, kad kelionė į sodą apsimokėtų ten užauginti bulvę ir kt.
Liudvikai,susirask blogesnių kibirų,pripildyk jame žemių,įkišk po daigą pomidorų ir balkone turėsi savo šviežių pomidorų per vasarą ir jei balkonas yra iš pietvakarių ar
pietryčių,bus ne per karšta tavo augalams.Užsiimk kulinarija,vyrams naudinga veikla.
Pradėk drožti šaukštus.Mediniu šaukštu patogu užmaišyti tešlą,ar pilti skystą tešlą
ant vaflinės.Kalk inkilus,nes greit atskris paukščiai perėti.
tai va visi į sodus, į daržus stiprinti imuniteto. Kad sportas sveikata turbūt niekas neprieštaraus, padirbėsit sode – ir nauda ir sveikata, plaučius pravėdinsit, turėsit bulvių, kopūstų bačką prisiraugsit,brokų, morkų, obuolių pilni sklepai bus o svarbiausia sveiki būsit.
Šiaip, jau, paukščiai parskrido.
Seniai žinoma, kad sveikoje dvasioje – sveikas kūnas. Gal karantino metu pasirūpinkite savo dvasia, kuri ir kviečia, kaip Liudvikas rašo „Atsirado marios kažkokio tuščio laiko”. Tuštuma žmogaus viduje. O Jėzus Samarietei sako: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.
dar nepridėjau kad soduose pabendravę su saule gausit vitamino D natūraliu būdu, o ultravioletas užmuš virusus.
GAVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kai turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Per šį laiką mes turime pasikeisti, bet to neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos.
Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Gavėnios ir korono viruso metu saviizoliacijos laike reikia susilaikyti nuo mėsiškų valgių, pasninkauti. Pasninkavimui geriausiai tiktų senieji kuršių kopininkų žuvienos valgiai…
Matyt,apdujęs protas baisiau už koroną? http://www.propatria.lt/2020/03/koronaviruso-dilema-asmens-laisve-ar.html Gaila, bet NS partija karvedžių neturi… Tik būrį gerų pamokslautojų- publicistų… Pusmetis iki rinkimų. NS neturi net registracijos, nes VF miegojo metų- metus org. klausimais ir paskaitas platino po šalį. Nekūrė jų metu skyrių ir nerinko žmonių organizacijai. Nėra ir nebus reitingų, nei geresnio žinomumo, nei jokių realesnių išteklių…Pasimokyti ir tapti iš pamokslininkų karvedžiais jiems neskirta. Šių pamokslininkų trelės ir energija liejasi laisvai toliau. Dabar jau koronos tema. Tuo metu kai NS krachas spalį jau užprogramuotas.Kodėl? Todėl,kad: 1) NS pamokslininkai pasirinko politinę savižudybę- eis atskiru sąrašu.Turint nulines galimybes ir nulinius reitingus , infoblokados salygomis ir gaus, esamomis suktomis ir šlykščiomis ONS salygomis, apie 2 procentus balsų. Toks NS sektantizmas, šio partinio kūdikio individualizmas ,manau,… Skaityti daugiau »
Dabar, kat trečdalis Lietuvos sulipo į savus balkonėlius, Tėtės prakalbos iš Balkonėlio tapo niekam neįdomios.
Devalvavosi.
Dabar belekas gali rėžti kokią nori kalbą iš savo balkono, gali iš balkono pagriežti ar pagiedoti.
Tik šiukštu- nesispjaudyti!
Algirdui .. gal Jus pritūpkite šalia Liudviko . Visi rinkimai bus perkelti į kitus metus ir tai reiškia jog arkliai Tamstos gali ir turi laiko dar pasiganyti vasaros pievose be didelio ‘strioko’ . Čia autoriui reikia pritarti kol dar galime pasimėgaukime to pavasario reginiu .
Gamtoje yra Dievo mintis, o per sociumą veikia Šėtonas.Prieš Visagalio dėsnius, paleistus per septynias Pasaulio kūrimo dienas jis bejėgis. Todėl šv. Velykos liturgijoje ir pradedamos Pasaulio sukūrimo mitu.
pakelei nuotaika ir prikelei prisiminimus.Anais taip nekenciamais sovietiniais laikais,lyg tie nekentuoliai nebutu gyveni ir dar kaip koloborave,tada tokiu zodziu zodynuose su zvake nerastumei.Esme ne tame.Viena seima issikele i sostine is maziuko baznyckaimio apie 600 gyventoju ,o po kazkiek aplankius netoli Kalvariju turgaus gyvenancius miestiecius,aplanke svogris Alfukas,nuveze bryza lasiniu miestieciams,o sugrizes visai giminei paskelbe;zinote ka svogeris -miestietis augina ant palangiu vietoj geliu?Raudonus burokelius ir kaip jie graziai auga ir dera!