Lygiai prieš metus paskambino man nepažįstamas Akademinio dramos teatro aktorius Rytis Saladžius, pasikvietė susitikti, išgerti puodelį kavos. Nustebau. Seniai niekas manęs taip susitikti nebekvietė. Supratau, turi kokį nors rūpestį ar sumanymą.
Susitinkam, susipažįstam. Sako: „Pažinojai Sigitą Gedą, gal gali man pagelbėt?“
Įdomu pasidarė. Vaikis sugalvojo ir užsispyrė sukurti monospektaklį pagal Sigito dienoraščius. Buvau skaitęs juos tik fragmentais.
Žagtelėjau. Kiek yra Lietuvoje žmonių, kurie tuos dienoraščius (gal penkias storiausias knygas) būtų skaitęs? Na, gal dešimt ar dvidešimt kolegų iš rašto žmonių rato, kurie savęs paminėto juose ieškojo. O čia aktorius, kuriam suprasti Gedos užuominas ir nutylėjimus, nesisukus tuose ratuose ir kontekstuose, beveik neįmanoma.
Pajutau, kad galiu ir turiu padėti. Knygas – kalades pasidėjau ant darbo stalo, ir palengva pradėjom krapštytis, dėliotis didžiulę dramaturginę mozaiką iš pabirų fragmentėlių: paliudijimų, pafantazavimų, pafilosofavimų. Užsispyrėm sunarstyti vientisą prasmingą dramaturginį pasakojimą. Ir turiu pasakyti, mums sekėsi – net tada, kai nesisisekė.
Du sykius rašėme paraiškas Kultūros ir meno tarybai prašydami mizeriškos paramos monospektakliui. Abu kartus – nulis. Bet buvom vienas kitam pažadėję dar prieš „išmaldos“ prašymus: „Nesvarbu, kaip ten bus, darbą pabaigti“. Dabar net pikta ant savęs, kad taip prieš tuos ponus, kultūros biurokratus, žeminomės.
Šiandien, kaip ir prieš metus, susitikom išgerti puodelio kavos. Tekstas sustyguotas ir atmintinai išmoktas.
Sakau: „Puiku, Ryti. Pasidėkim ant gatvės skryblių. Stokis tarpuvartėj ir pavaryk Pilies gatvėj valandos monologą. Užimsim tuščią kunigaikščio Vildaugo nišą. Sigitas tikrai mus supras iš anapus“.
Gal būtume taip ir padarę, bet nėra suprantančių – vieni užsieniečiai. O ir nesinori turėti reikalų su Skvernelio luomo atstovais, kuriems neišaiškinsi, kas yra menas ir Sigitas Geda.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna.
Ir, matyt, ne mes vieni supratom, kokioj apgailėtinoj padėty yra atsidūrusi kultūra ir kultūros žmonės, nes šiandien tiesiog telepatiškai pasiekė mane kolegų, kultūros žmonių, kreipimasis – tiesiog šauksmas tyruose:
LIETUVOS KULTŪROS BENDRUOMENĖS VIEŠAS LAIŠKAS
Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
2017 m. birželio 28 d.
Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.
Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.
Trumparegiškas žvilgsnis į ateitį ir realių prioritetų stoka, vienašališki ir net slapti sprendimai liudija apie cinišką valdžios požiūrį į kultūros sritį ir pavojingai priartėjusią kultūros krizę, grąžina Lietuvą į ikivalstybinį lygį. Skubūs ir nepagrįsti mokesčių didinimai dėl biudžeto, bet ne dėl žmonių, bei norai perrašyti demokratiškomis vertybėmis grįstus, kultūros sritį depolitizuojančius įstatymus didina nesaugumą ir skatina vidinę ar fizinę emigraciją. Mes, Lietuvos kultūros bendruomenės žmonės, įvairių kultūros institucijų bei organizacijų atstovai, suvokdami savo atsakomybę prieš čia gyvenančius ir gyvensiančius žmones, neturime teisės tylėti.
MES REIKALAUJAME:
– pagarbos kuriančiam ir kūrybą patiriančiam žmogui, kaip bet kuriam šalies piliečiui;
– liautis niekinus kuriančių žmonių ir kultūrą skleidžiančių institucijų darbą, sunkinti jį nepagrįstais reikalavimais ir didinamais mokesčiais;
balansuoti valstybės biudžetą ir vykdyti mokesčių politiką taip, kad tai atspindėtų rūpestį mūsų šalies žmonių gerove, o ne tik formalius pasiekimus ir skaičius dokumentuose;
– nustoti šalies vystymąsi, laimės indeksus ir įvairias problemas matuoti vien ekonominiais parametrais;
– spręsti šalies kultūros reikalus tariantis su institucijomis, organizacijomis, o ne vienašališkai ir nepagrįstai – tik taip valdžia gali susigrąžinti prarastą pasitikėjimą ja;
– kultūrą pripažinti svarbiu veiksniu ir investicija į šalies ir jos piliečių ateitį, taip užkertant kelią emigracijai, mažinant socialinę atskirtį ir prasmingai rūpinantis tiek darbu, tiek laisvalaikiu regionuose;
– grąžinti 5 proc. PVM mokestį kultūros ir meno paslaugoms, koks buvo iki 2009 metų;
– vykdyti Seimo nutarimais patvirtintus strateginius kultūros politikos atnaujinimo darbus, numatytus Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse ir XVII Vyriausybės programos kultūros dalyje bei Vyriausybės nutarimu patvirtintame Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane, kurie negali būti anuliuoti jokiais priešingais teiginiais dėl „pokyčių krepšelio“;
– parengti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą;
– pasirašyti Nacionalinį susitarimą, kuriuo dėmesys kultūrai būtų rodomas ne šūkiais ir siekiais, o kasmet augančiu procentu nuo BVP, bet ne mažiau kaip 1 proc. 2018-aisiais. Jei buvo įmanoma sutarti dėl krašto gynybos, turi būti sutarta ir dėl to, ką svarbu ir verta ginti.
PASIRAŠO:
Lietuvos dailės muziejus
Lietuvos kinematografininkų sąjunga
Lietuvos muzikų sąjunga
Scenos meno kritikų asociacija
Lietuvos nacionalinė filharmonija
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Lietuvos nacionalinis muziejus
Nacionalinis Kauno dramos teatras
Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
OKT / Vilniaus miesto teatras
Vilniaus miesto opera
Vytautas ANUŽIS, aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Juozas BUDRAITIS, aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Dalia IBELHAUPTAITĖ, režisierė
Vaidas JAUNIŠKIS, teatro kritikas
Oskaras KORŠUNOVAS, režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Gytis LUKŠAS, režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Arūnas MATELIS, režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Irena VEISAITĖ, teatrologė
Audronė ŽIGAITYTĖ, kompozitorė
(nuolat pildoma)
Kreipimosi tikslas – surinkti kuo daugiau jį palaikančių balsų (tiek organizacijų, tiek iškilių kūrėjų), išsiųsti laišką nurodytiems adresatams ir paskelbti jį birželio 29 d. (ketvirtadienį) svarbiausiose žiniasklaidos priemonėse.
Sąrašas bus nuolat pildomas ir atnaujinamas, kad jį galėtų pasirašyti visi pritariantys.
Ką reikėtų daryti, jei pritariate kreipimuisi?
Atsiųsti „pritariu“ el. pašto adresu uzkultura2017@gmail.com (savo ir/ar savo įstaigos/sąjungos/asociacijos vardu; jei esate fizinis asmuo – prašome nurodyti profesiją).
Gavę Jūsų pritarimą, įtrauksime Jus/Jūsų organizaciją į pasirašiusiųjų sąrašą po laišku.
Persiųsti šį laišką savo kolegoms, kuriems irgi rūpi Lietuvos kultūros ateitis.