Kiekvienais metais, per Visus Šventus ar Vėlines tvarkant ar lankant artimųjų kapus, užklumpa tiesiog spengiantis déjà vu jausmas – kaip greitai plečiasi mirusiųjų miestai. Atrodo, pernai kapas buvo kapinių pakrašty, o štai šiemet tie pakraščiai nutolo per visą horizontą, kiek akys užmato. Ir ima kirbėti mintis, kad amžinojo poilsio karalystė yra kur kas skaitlingesnė ir galingesnė už gyvųjų. Viena karalystė plečiasi, kita traukiasi.
Modernusis pasaulio menedžmentas ir vartotojiška „kultūra“ nuo praeito amžiaus vidurio mirties naratyvą stengėsi nuprasminti ir išstumti į gyvenimo užribį. Apsaugoti žmogų nuo minčių apie mirtį nardindama jį į užsimiršimą bei malonių pramogų verpetą ir nesibaigiančią dabartį. Egzistencializmas su visais būties ir prasmės klausimais ilgainiui tapo nebemadingas ir nebeaktualus, tačiau naujasis tūkstantmetis žmogui nepasiūlė jokios naujos išsigelbėjimo alternatyvos, išskyrus „uspakajoncų“ piliulę pavadinimu – „take it easy“. Sukis žmogeli voverės rate, susimokėk, o tavo mirtim mes pasirūpinsim. Jokios metafizikos.
Ir tada, visam šiam smagiai besiritančiam nežinia kur pasaulio cirkui, gamta ar Dievas iškrėtė nelauktą ir nenumatyta pokštą – atsiuntė Covidą.
Tautosakoje yra gana populiarus pasakojimas, kaip žmogus derasi su Giltine, mainais išsidera gyvenimo arba net pavyksta ją apgauti, bet neilgam. Pasakojimo pabaigoje nekviesta pasalūnė neišvengiamai išnyra su dalgiu ant peties jo kojūgalyje. Panašiai ir su tuo mūsų pasauliu, kuris manėsi užkasęs ilgiems laikams mirties temą, pasirodo, ne viską apskaičiavo arba apsiskaičiavo. Giltinė išsikapstė iš kapo duobės ir be atodairos ėmė šienauti. Kovidas ir mirčių statistika jau daugiau nei pusmetį įsitvirtino kaip pagrindinė žiniasklaidos ir viešojo gyvenimo tema.
Dar pandemijos pradžioje viešumoje šmėkštelėjo vieno anglų epidemiologo prognozė, kad Jungtinės Karalystės laukia devynios pandemijos bangos. Į tokias apokalipsines prognozes kolegos žvelgė su atsainia šypsena, kaip į Nosterdamuso ar Vangos pranašystes, bet matant statistikos skaičius ir mokslo bei medicinos negalias, tvarkantis su užgriuvusia neganda, ta šypsena ima blukti. Arba nebegalime matyti, kokia iš tikro yra to žmogaus veido išraiška, paslėpta už privalomos apsauginės kaukės. Kažin ar ten šypsena?
Šį ilgąjį Visų Šventų ir Vėlinių savaitgalį kelios temos tarytum susibėga į vieną, kuri yra sena kaip pasaulis. Vėlyvaisiais Viduramžiais, 1347 metais, Europą užklupo ir nusiaubė buboninis maras, pasiglemžęs trečdalį žemyno gyventojų. Pridėkime dar alinantį Šimtametį karą tarp Anglijos ir Prancūzijos. Kaip tik tuomet Europos kultūroje ir ypač vaizduojamajame mene atsirado ir ėmė dominuoti mirties vaizdinija, išsirutuliojusi į alegorinį „Danse macabre“ žanrą.
Simbolinis Mirties šokio siužetas nėra įmantrus. Giltinė ar skeletas šoka su gyvu žmogum. Žanro pagrindinė ir pabrėžiama sugestija, kad Giltinei visiškai nesvarbu, iš kokio šokėjas luomo – Popiežius, imperatorius, vienuolis, išsipusčiusi rūmų dama, teisėjas, kailialupys, vargeta ar vaikas. Žanras kalba apie mirties visuotinumą ir gyvenimo trapumą. Per visų Šventų ar kitaip – mirusiųjų dieną – lapkričio pirmąją – bažnyčiose būdavo aukojamos šventosios mišios už mirusiuosius, o miestų aikštėse vykdavo vaidinimai, mirties karnavalai su karstais ir skeletais, tarytum pabrėžiant, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Mirtis, dainomis, eilėmis ir muzika – trimitais ir būgnais – šlovinama. Mirties šokio žanras niekur neišnyko. Turime ir šiandien vis populiarėjančią komercinę moliūgų šventę Heloviną, kurioje yra išlikę andainykščio mirties šokio rudimentų, bei labai seklų prasmių lauką.
Po ilgoko ekskurso į istorines gūdumas grįžkim į dabartį. Pasaulis, tarytum sunkiai valdomas orlaivis, įnėrė į galingos turbulencijos zoną. Jį krečia, alina ir varo į neviltį vyraujantis ir įkyriai nesitraukiantis iš avanscenos pandemijos ir tykančios mirties siužetas. Jei pavyktų sukurti stipresnį, pandemijos pasakojimas galėtų būti išstumtas į antrąjį planą ar visai patrauktas į šoną. Bet ar tai įmanoma mūsų laikais ir kas tokį galėtų pasiūlyti? Ir darosi neramu, kad esamom sąlygom, žinant visuomenių nuovargį ir kylančias nepasitenkinimo bangas, pandemijos siužetą gali pakeisti kur kas nuožmesnis ir grėsmingesnis maištų naratyvas…
Nors yra dar ir kitoks – vilties teikiantis – mirties nugalėjimo pasakojimas, kuris rutuliojosi prieš porą tūkstančių metų, o mums cikliškai kartojasi nuo šv. Kalėdų iki Šventų Velykų, bet jis kol kas, deja, iš kito kalendoriaus ir kalba tik tiems, kurie juo yra įtikėję.