Paskambino Dočys.
– Ė, – sakau, – dar gyvas.
– O kaip gi, kaip gi. Iki rinkimų reikia išgyvent, o paskui nors ir tvanas. Bet skambutis ne apie tai, – sako.
– O apie ką, jei ne paslaptis, kai pokalbis telefoninis?
– Negaliu nepasipasakot. Neeilinis nutiko man įvykis, – sako. – Įsivaizduok, mano švogeris Petras mirties patale guli. Susikvietė giminę, tai ir aš nuvykau atsisveikint.
Stovi giminė kojūgaly, o tas lovoj iškiša iš po kaldrų galvą, prasimerkia ir sako:
– Broliai seserys ir kiti giminaičiai, išklausykite paskutiniąją būsimo velionio, tai yra – mano valią. Garsiai, visiems girdint, pareiškiu, kad noriu išstoti iš Komunistų partijos, su jumis visais ir su pasauliu šiuo atsisveikindamas.
Artėliau stovėjęs sūnėnas, prakutęs verslininkas, ir sako:
– Kažkaip čia, Dėde Petrai, nušnekat prieš mirtį. Jūs gi ne komunistas, o konservatorius.
Suraukė antakius dėdė Petras:
– Nieko nenušneku. Guli akmuo ant sąžinės, nes aš neparašiau pareiškimo ir iš komunistų partijos neišstojau, – rūsčiai kirto sūnėnui kaip kirviu dėdė Petras.
– Tai Grybauskaitė irgi neišstojo. Ar verta dėl to prieš mirtį nervintis, – paramino sūnėnas dėdę.
Ir tada įvyko tikras stebuklas mūsų akyse. Dėdė Petras nurimo ir užgeso.
A.t.A.