Per Europą viena po kitos ritasi viena už kitą grėsmingesnės krizės. Kiekviena jų tikrino ir tikrina naujojo statinio gyvastingumą ir tvarumą, statinio, kuris statomas tarytum užrištomis akimis, neturit baigto ir visų patvirtinto antspaudu generalinio brėžinio.
Ir tos krizės išnyra tarytum iš nieko. Kai imama apie jas garsiai kalbėti, nuščiūvame, kad tai mums netikėta, kad tikrovė, kuri prieš mūsų akis veriasi buvo kruopščiai slepiama, nutylėta, arba neteikta pastebėtiems ligos simptomams deramo dėmesio. Mes, tarytum staiga iš miego pažadinti, net nespėję suvokti, kodėl ir kas vyksta statybų aikštelėje, vykdome direktyvas. Žodžiu, kaip ir dera tikriems statybininkams, nekeldami nereikalingų klausimų, statome Babelį.
Žiūrint į ankstesnes krizes (bankų griūtis, nekilnojamojo turto burbulų sproginėjimus ar Graikijos ekonominį kolapsą) ekonominė valstybių sąjunga, nors ir braškėdama, bet įstengė visai pusėtinai jas įveikti nesubyrėjusi į šipulius. Galėtume tik konstatuoti, kad ekonominės sąjungos stiprybė buvo jos galia ekonomines problemas lopyti ekonominėmis priemonėmis užkamšant skyles milijardais iš bankų skolintų, perskolintų pinigų. Ne tiek jau svarbu, kas ir kada ateity juos grąžins – svarbu regimybė, kad dabartis pagal susikurtas taisykles yra pamanoma išgyventi.
Ko gero, ateis laikas, kai tuos Europą persekiojančius ekonominius nesklandumus su nostalgija prisiminsime kaip aukso amžių, nes lygtys nebuvo per daug sudėtingos. Jos pasirodė vienaip ar kitaip išsprendžiamos.
Tačiau Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą pametėjo Europai visai kito lygmens uždavinį, kurio sprendimui ši pasirodė visiškai nepasirengusi. Savo patirtyje turėdama tik įsivaizdavimą, kad pinigai lemia viską, Europa pražiūrėjo porą esminių dalykų. Ji vaizdavosi, kad agresorius, paspaustas ekonominiais svertais, be parmezano sūrio ir makdonaldų neišgyvens ir pabūgęs trauksis iš okupuotų teritorijų. Nieko panašaus neįvyko, sulaužytos tarptautinės sutartys taip ir liko sulaužytos, o trapios ir apgaulingos Minsko paliaubos visai nereiškia okupacijos pabaigos.
Europa nesitikėjo, kad susidurs su visai kito lygmens problema, kurioje svarbesnis už pinigus yra moralės ir teisingumo matmuo. Ciniška teigti, bet jei ne numuštas Malaizijos lėktuvas, karas Ukrainoje viešuosiuose Europos diskursuose liktų tik kaip lokalus pilietinis konfliktas, kokių pasaulyje vyksta nuolat. Prie jų priprantama, kaip prie šaltų statistikos skaičių: kiek žuvo keliuose, kiek nuskendo, kiek nusižudė…
Polinkis tikrovę redukuoti į skaičius yra biurokratų (ypač eurobiurokratų) išskirtinis bruožas. Šis išsiugdytas įpratimas pasirodė visai niekam tikęs, kai Europą užklupo nauja neganda – pabėgėliai. Neįmanoma senu įpročiu suskaičiuoti, kiek jų yra ir kiek dar bus, kaip ir išspręsti problemos kiekvienam į rankas įbrukant „išgyvenimo krepšelį“ ir įkurdinant kokiose nors palaisvintose prieglaudose ar naujai suręstuose laikinuose barakuose. Atsiritančios pabėgėlių bangos testuoja ir tikrina ne tiek ekonominį žemyno pajėgumą, kiek jo dorovinį pamatą.
Briuselio biurokratai vylėsi, kad procesą pavyks suvaldyti valstybėms narėms padalijus statistines pabėgėlių kvotas. Žodžiu, įprastu būdu, paspaudžiant valstybių narių vadovus, kad šie pasirašytų, o paskui savo parapijose lai sau tvarkosi, kaip išmano. Toks scenarijus ne visiems klubo nariams pasirodė priimtinas. Pasipriešino Vyšegrado šalių vadovai, ypač tų, per kurias nusirito pirmosios pabėgėlių bangos. Jie suvokė, kad nėra gavę piliečių įgaliojimų pasirašinėti su Briuseliu kokias nors sutartis, kurios ženkliai galėtų keisti šalių demografinę sudėtį bei konstitucinę tvarką. Pridėkime dar psichologinį ir kultūrinį dėmenį, vaizdinius ir archetipus, kurie istoriškai susiformavę apie paslaptingą ir užskliaustą musulmonų pasaulį bei pasaulėžiūrą.
Nesutarimai tarp Briuselio ir valstybių narių sostinių pasirodė esą ne dėl detalių, bet esminiai. Iškilo reali grėsmė Babelio statyboms virsti griuvėsiais. Apsinuogino ir nutylėta akis badanti tikrovė, kad stojimo į Bendriją ir sambūvio sutartys buvo grindžiamos ne tiek gera valia, kiek materialiniu išskaičiavimu.
Gilesnės integracijos šalininkai, federalistai pagaliau pradėjo suprasti, kad grasinimai bausti valstybes lyg kokius nesubrendėlius paauglius nebesuveikia. Naujiems susitarimams reikalingi kiti, svaresni, kitaip motyvuojantys argumentai. Ir būtų linksma, jei nebūtų liūdna, kai stebi, kur tų naujų argumentų savo retorikai biurokratai ėmė ieškoti. Jie ėmė apeliuoti į Europos kultūrines tradicijas bei moralines vertybes – artimo meilę, gailestingumą, atjautą, bendrystę. Jų diskursuose atsirado patarėjų selektyviai parinktos ir pritaikytos Šventojo rašto citatos.
Nenuoširdu, veidmainiška ir šventvagiška, bėdai ištikus, argumentų ieškoti archyve, kurį niekinai, stengeisi išuiti iš Bendrijos viešojo gyvenimo: politikos, kultūros, švietimo, šeimos sampratos. Skatinta sekuliarizacija ir ditirambai vartojimo filosofijai visai netikėtai atsuko savo negražiąją pusę ir ėmė keršyti tiems kurie ją skatino.
Statytojų puikybė atvedė projektą prie liepto galo. Neišvengiamai teks permanyti, kokių kertinių akmenų buvo atsisakyta renčiant naujosios Europos statinio pamatą ir kaip juos iš naujo įmūryti, kad statinys išstovėtų.
„Mažoji studija“