Per Europą viena po kitos ritasi viena už kitą grėsmingesnės krizės. Kiekviena jų tikrino ir tikrina naujojo statinio gyvastingumą ir tvarumą, statinio, kuris statomas tarytum užrištomis akimis, neturit baigto ir visų patvirtinto antspaudu generalinio brėžinio.
Ir tos krizės išnyra tarytum iš nieko. Kai imama apie jas garsiai kalbėti, nuščiūvame, kad tai mums netikėta, kad tikrovė, kuri prieš mūsų akis veriasi buvo kruopščiai slepiama, nutylėta, arba neteikta pastebėtiems ligos simptomams deramo dėmesio. Mes, tarytum staiga iš miego pažadinti, net nespėję suvokti, kodėl ir kas vyksta statybų aikštelėje, vykdome direktyvas. Žodžiu, kaip ir dera tikriems statybininkams, nekeldami nereikalingų klausimų, statome Babelį.
Žiūrint į ankstesnes krizes (bankų griūtis, nekilnojamojo turto burbulų sproginėjimus ar Graikijos ekonominį kolapsą) ekonominė valstybių sąjunga, nors ir braškėdama, bet įstengė visai pusėtinai jas įveikti nesubyrėjusi į šipulius. Galėtume tik konstatuoti, kad ekonominės sąjungos stiprybė buvo jos galia ekonomines problemas lopyti ekonominėmis priemonėmis užkamšant skyles milijardais iš bankų skolintų, perskolintų pinigų. Ne tiek jau svarbu, kas ir kada ateity juos grąžins – svarbu regimybė, kad dabartis pagal susikurtas taisykles yra pamanoma išgyventi.
Ko gero, ateis laikas, kai tuos Europą persekiojančius ekonominius nesklandumus su nostalgija prisiminsime kaip aukso amžių, nes lygtys nebuvo per daug sudėtingos. Jos pasirodė vienaip ar kitaip išsprendžiamos.
Tačiau Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą pametėjo Europai visai kito lygmens uždavinį, kurio sprendimui ši pasirodė visiškai nepasirengusi. Savo patirtyje turėdama tik įsivaizdavimą, kad pinigai lemia viską, Europa pražiūrėjo porą esminių dalykų. Ji vaizdavosi, kad agresorius, paspaustas ekonominiais svertais, be parmezano sūrio ir makdonaldų neišgyvens ir pabūgęs trauksis iš okupuotų teritorijų. Nieko panašaus neįvyko, sulaužytos tarptautinės sutartys taip ir liko sulaužytos, o trapios ir apgaulingos Minsko paliaubos visai nereiškia okupacijos pabaigos.
Europa nesitikėjo, kad susidurs su visai kito lygmens problema, kurioje svarbesnis už pinigus yra moralės ir teisingumo matmuo. Ciniška teigti, bet jei ne numuštas Malaizijos lėktuvas, karas Ukrainoje viešuosiuose Europos diskursuose liktų tik kaip lokalus pilietinis konfliktas, kokių pasaulyje vyksta nuolat. Prie jų priprantama, kaip prie šaltų statistikos skaičių: kiek žuvo keliuose, kiek nuskendo, kiek nusižudė…
Polinkis tikrovę redukuoti į skaičius yra biurokratų (ypač eurobiurokratų) išskirtinis bruožas. Šis išsiugdytas įpratimas pasirodė visai niekam tikęs, kai Europą užklupo nauja neganda – pabėgėliai. Neįmanoma senu įpročiu suskaičiuoti, kiek jų yra ir kiek dar bus, kaip ir išspręsti problemos kiekvienam į rankas įbrukant „išgyvenimo krepšelį“ ir įkurdinant kokiose nors palaisvintose prieglaudose ar naujai suręstuose laikinuose barakuose. Atsiritančios pabėgėlių bangos testuoja ir tikrina ne tiek ekonominį žemyno pajėgumą, kiek jo dorovinį pamatą.
Briuselio biurokratai vylėsi, kad procesą pavyks suvaldyti valstybėms narėms padalijus statistines pabėgėlių kvotas. Žodžiu, įprastu būdu, paspaudžiant valstybių narių vadovus, kad šie pasirašytų, o paskui savo parapijose lai sau tvarkosi, kaip išmano. Toks scenarijus ne visiems klubo nariams pasirodė priimtinas. Pasipriešino Vyšegrado šalių vadovai, ypač tų, per kurias nusirito pirmosios pabėgėlių bangos. Jie suvokė, kad nėra gavę piliečių įgaliojimų pasirašinėti su Briuseliu kokias nors sutartis, kurios ženkliai galėtų keisti šalių demografinę sudėtį bei konstitucinę tvarką. Pridėkime dar psichologinį ir kultūrinį dėmenį, vaizdinius ir archetipus, kurie istoriškai susiformavę apie paslaptingą ir užskliaustą musulmonų pasaulį bei pasaulėžiūrą.
Nesutarimai tarp Briuselio ir valstybių narių sostinių pasirodė esą ne dėl detalių, bet esminiai. Iškilo reali grėsmė Babelio statyboms virsti griuvėsiais. Apsinuogino ir nutylėta akis badanti tikrovė, kad stojimo į Bendriją ir sambūvio sutartys buvo grindžiamos ne tiek gera valia, kiek materialiniu išskaičiavimu.
Gilesnės integracijos šalininkai, federalistai pagaliau pradėjo suprasti, kad grasinimai bausti valstybes lyg kokius nesubrendėlius paauglius nebesuveikia. Naujiems susitarimams reikalingi kiti, svaresni, kitaip motyvuojantys argumentai. Ir būtų linksma, jei nebūtų liūdna, kai stebi, kur tų naujų argumentų savo retorikai biurokratai ėmė ieškoti. Jie ėmė apeliuoti į Europos kultūrines tradicijas bei moralines vertybes – artimo meilę, gailestingumą, atjautą, bendrystę. Jų diskursuose atsirado patarėjų selektyviai parinktos ir pritaikytos Šventojo rašto citatos.
Nenuoširdu, veidmainiška ir šventvagiška, bėdai ištikus, argumentų ieškoti archyve, kurį niekinai, stengeisi išuiti iš Bendrijos viešojo gyvenimo: politikos, kultūros, švietimo, šeimos sampratos. Skatinta sekuliarizacija ir ditirambai vartojimo filosofijai visai netikėtai atsuko savo negražiąją pusę ir ėmė keršyti tiems kurie ją skatino.
Statytojų puikybė atvedė projektą prie liepto galo. Neišvengiamai teks permanyti, kokių kertinių akmenų buvo atsisakyta renčiant naujosios Europos statinio pamatą ir kaip juos iš naujo įmūryti, kad statinys išstovėtų.
„Mažoji studija“
krizė yra padarinys o kas priežastis? Reikia šalinti krizių priežastis o ne pasekmes. Kažkodėl gebama postringauti apie padarinius ir dejuoti, tačiau bijomasi įvardinti priežastis ir jas šalinti. Apie atbėgėlius – atbėgėliai pasekmė o priežastis – kiauros ir nekontroliuojamos ES sienos.
Ačiū autoriui. Puikus straipsnis.
krizės yra padarinys o kas priežastis? Reikia šalinti krizių priežastis o ne pasekmes. Kažkodėl gebama postringauti apie padarinius ir dejuoti, tačiau bijomasi įvardinti priežastis ir jas šalinti. Apie atbėgėlius – atbėgėliai pasekmė o priežastis – kiauros ir nekontroliuojamos ES sienos.
Jakimavičiaus mylimi žydukai išgelbės Europą – miegokim ramiai.
yra baisesnis uz komunizma.Musulmonai liberalizmo ideju propoguotoja ES pastatys i vieta.
Cha cha cha , jevropos biurokratai, tie patys , kurie bando ištrinti ir išmesti iš Europos pamatų kertinį akmenį, ant kurio parašyta -Krikščionybė, dabar imasi aiškint ŠV.Rašto tiesas : neprimsim perbėgėlių- nusižengsim Dievo įsakymams – mylėti savo artimą.
Šie politikai negerbia ne tik mūsų bet ir savęs – pasitelkia pagalbon šantažavimui Dievo, kurį visaip neigė ir neigia , mokymą.
Tačiau jie patingėjo pasakityti tas vietas ,kur Kristus mokina mus, kad neverta perlus mėtyti kiaulėms.
Suprantu tai ,kad tei kurie niekina krikščioniškas vertybes – neverti ir krikščioniškos pagalbos
tačiau Švedija,Vokietija ar kitos savo demografinių problemų sprendimą atideda penkiasdešimčiai metų,o kas paskui?Vokiečių ar švedų gimsta vis mažiau…Lietuviai išsilakstė,gimsta vis mažiau,nes valdžia juos naikina savo socialine politika,nes naikina kertinius akmenis-mokyklas,užkeldami mokinių skaičių klasėse ir ligonines ,mažindami lovų skaičių ir formuodami per ilgas eiles.O tai verčia jaustis žmones nesaugiais ir bėgti,jau nekalbant apie pajamas.
Kas nebutu atskleista.O kas tik nesamonem ,tam ir daug nezinomuju atsiranda.
Vezys-nuo cheminio maisto.Depresija-nuo dvasinio melo.Vaistai-slopina ir ardo organyzma.Pasaulis be tikros TIESOS be tikros MEILES neturi ateities!!!
Tikroji priežastis ne tiek sienų nesaugojime, kiek dvasiniame skurde, ką ir straipsnio autorius davė suprasti. Juk sienos nesaugomos didele dalimi todėl, jog ES ištiko dvasinės kultūros krizė: malonumų garbintojams ne tik bet kokia religija bei kultūra, bet ir pati valstybė tampa mažaverčiais dalykais.
kodėl nepanaudojamas inžinieriaus garino hiperboloidas?jei neskaitėt ,paskaitykit a. tolstoju.
Na ir neįtikėtinai naivus esi (naa, apie), jei manai, kad Liudviko minimų blogybių priežastis yra kiauros Europos sienos! Komentatoriai tai išsyk pastebi.
Absoliučios daugumos sielų pilių sienos kiauros nuodėmei, todėl ir jų valstybių bei Europos sienos kiauros.
Kas nesergsti savo sielos, tas negali sergėti ir savo valstybės: juk kiekvienas, kaip asmuo, o ne mūsų valstybės, esame Dievo paveikslas.
Racionalistiškai mąstančiam tai nesuvokiamas Dievo kūrybos slėpinys.
ir vis tiek atbėgėliai atbėga per kiauras ES sienas.
Kas bombordavo Siriją, Libaną?
Kas sukėlė chaosą tose šalyse, o dar tiksliau – kas organizavo „Arabų pavasarį“. Kas nužudė Kadafį, kas nuvertė Mubareką, kas nori nuversti Asadą?
padarykit gerą darbą-uždarykit tą nevioletinį nekedofilą nevlad’ą nemizelį su nykštukais.Tam tipeliui su jo lygio reputacija kaip tik labai tinkama vieta , galės ten ieškoti visų „įmanomų moralinių ir intelektualinių aukštumų”.Suteikit tam”žmogučiui”jo lygio džiugesio.
Ar nepraeis noras priimti krikščioniškai, kai perskaitysit
„Išniekintos serbų kapinės”
„Pinigus, gaunamus iš ES šalių maistui, migrantai leidžia lošimų salėse”
Nebijokim pamatyti ką jiems mums neša….
atbėgėliai yra visų pirma ES sienų pažeidėjai
– ką tikrai galima pasakyti , tai kad autorius ne statybininkas ,..antraip suvoktu kad viena kita neplanuota skylė pastato sienose, tai dar ne pastato galima griūtis, ar trūkis sienoje. Problemos kaip naujos angas sienoje ,..per kurias į to pastato vidų papuola daugiau šviesos ir aiškumo..Kitaip tariant ..sunkumai mus grūdiną ..ir stebėtis kad jie atneša pokyčius ES , tai tas pats kas galvoti kad šeimos idilė galima be dūmų ..Čia autorius galėjo parodyti daugiau gyvenimiškos išminties ir nespekuliuoti savo neišmanimų ..toje srityje .
p.s. pardom truputi kandus ..
Paskaityk “Išniekintos serbų kapinės”.
Gražu ar ne ? To nori ?
Nusidaze raudonai,kai is Daukanto aikstes,naudodamas 240 galavariezu metodika,isvare besimeldziancias uz mergaite bobutes.
Visų pirma atbėgėliai yra ES sienų pažeidėjai. Ir jeigu ES briuseliniai toleruoja ES sienų pažeidimus ir pažeidėjus atvykstančius į ES be vizų, keliaujančius po ES ten kur atbėgėliai nori, tai briuseliniai patys nesilaiko ES įstatymų ir turėtų atsistatydinti. Sprendžiama pasekmė – atbėgėlių klausimas, bet efektyviai nesprendžiama priežastis – kiaurų ES sienų pašalinimas.
Nereikia rasyt nesamoniu.Pats sau kenki,nes visokios nesamones ateis i tavo gyvenima.
Visokios nesamones yra niekis,lyginant su raudonuoju maru ir kolaboranto pavadkem.
skirtingų kultūrų susidūrimas Serbijoje neišvengiamas. Bus prieštaravimų ir Lietuvoje ..adaptacija prie naujų gyvenimo sąlygų sunkus periodas, ne tik svečiams, bet dar didesnis iššūkis ir šeimininkams .
Ką jūs tokie stasiai padarėt, kad to nebūtų ? Konkrečiai prašom. Tauzyti nesąmones, plauti smegenis tai sugebat, bet Lietuvos labui to neužtenka. „Iššūkiai, sunkumai mus grūdina, šeimos idilė galima be dūmų” ir panašūs pezalai nedomina.
Ką konkrečiai padarėte per 25 metus ?
Iš tikro radikalus musulmonizmas turi labai atgrasų bruožą – naikinti kultūrą (ne pačių statytas tūkstantmetes skulptūras (talibai) ir švventyklas.
aha imkime skaičiuoti ordinus ,.kvailas prašimas. Čia ne vardinti reikia o lyginti . ..kokie pokyčiai visuomenėje susiformavo per tuos metus ..o jei jų nematote tai kaip galima paaiškinti ..? 🙂 Lietuva pagal pasaulinį inovacijų indeksą netgi Rusija aplenkė ..:) o tai ir yra pokyčiu rodiklis..
Paklauskit sveiką valstietišką nuovoką išlaikiusio „smetoninių laikų” Žmogaus ir šis labai gražiai ir suprantamai paaiškins, kad visada reikia gyvent savo galva, santarvėj su savo Dievu, savo artimaisiais, gimine ir kaimynais, laikytis savo Tautos tradicijų ir vertybių.// „Modernioji” Europa spovė į tikėjimo svarbą, kūniškus geidulius ir įvairiausius hedonizmus iškėlė aukščiau visko,teisės nusvėrė pareigas,materialūs dalykai supriešinti dvasiniams, paniekino tautinį žmogaus identitetą ir paskui nuoširdžiai stebisi visokio plauko krizėm. Idiotai ir tiek.//
Autorius: MORALĖ ir TEISINGUMAS svarbesni už pinigus (auksą).
Tuo tarpu Mefistofelis teigia priešingai: vien tik auksui mestarnaujam.
Biblijos tyrėjai aptiko, kad žodžio MORALĖ nėra Senajame Testamente. Tame, kuriuo remiasi krikščionybė. Žinojot? Aš ne.
Sakoma, kad nežinantys istorijo lieka vaikais.
Jeigu taip, tai Europą valdo vaikai, nežinantys kas, kada ir kaip bent jau šiaurinėje Europoje TEISINGUMO savoką pakeitė Romos teise, kurios esmė – „kas parašyta, tas teisėta”. Rusiškai tai skamba, kaip „vsio zakono”. Užtat rusai ir tiki, kad „vor v zakonie” juos valdo teisėtai.