„Mažoji studija“
Šį savaitgalį nusileido jubiliejinio – penkiasdešimtojo „Poezijos pavasario“ uždanga. Per pusę amžiaus keitėsi festivalio tikslai, turinys ir raiška. Šiandien tai bene seniausias ir ilgiausiai trunkantis poezijos festivalis Europoje, o gal ir pasaulyje, nes jo renginija šurmuliuoja ištisas dvi savaites, o poetų maršrutai driekiasi nuo Tbilisio iki Dublino, ir geografija linkusi plėstis.
Šiais metais renkuosi bene artimiausią tarptautinį maršrutą į Kaliningradą – Kionigsbergą – Karaliaučių. Ne dėl mandrumo vartoju tuos tris miesto pavadinimus. Už kiekvieno iš jų – skirtingas istorinis pasakojimas, skirtinga tikrovė, tapatybės ženklai ir įtampos. Dar prieš metus poetinis maršrutas į Kaliningradą ypatinga paklausa nepasižymėjo, panašiai kaip koks nors Kultūros ministerio portfelis. Prieš tave keliavusių pasakojimai leido numanyti visą poetinio savaitgalio dienotvarkę, tad ir kokių nors staigmenų ar netikėtumų ši kelionė tikrai nežadėjo. Šiandien Rusijos nepaskelbtas karas su Ukraina iš pagrindų sujaukė nusistovėjusius tarpusavio santykius ir įsivaizdavimus. Rusijos tema įsiveržė į mūsų kasdienybę. Ji tapo kertinė rinkimų debatuose, ji dominuoja pirmuosiuose pasaulio, Europos ir mūsų dienraščių puslapiuose. Tema taip įelektrinta ir aktualizuota, kad yra nebeapeinama nei šventinėje, nei buitinėje užstalėje. Taigi, smalsumas savo akimis pamatyti ir pajausti, kas vyksta toje Rusijoje, ruso bekraštėje sieloje ir sąmonėje, maršrutą į Kaliningradą išskiria iš kitų.
Mūsų sąmonėje apie Rytprūsių anklavą apstu plakatinių vaizdinių. Šiandien gajausias ir populiariausias šio krašto apibūdinimas, kad tai – žaliųjų žmogeliukų perkyla, „kazarmai“, iš kurių, pasigirdus komandai, siūbtelės į Lietuvą ir Europą nomadų orda. Ir tenka nustebti, kad važiuojant nuo Kybartų pasienio posto iki pat Kaliningrado, peizaže nematyti jokių militaristinių detalių. Nuo prašalaičio akių kažkur paslėpti objektai aptverti spygliuota viela, kokius matai Europoje ar Izraelyje. Nesutikom kelyje nė vienos karinės mašinos, miestuose, kuriuos pravažiavome ar dykinėjome, neteko matyti nė vieno uniformuoto kareivio. Gal kaip kurmiai lindi sukišti kur nors po žeme, o gal toks tobulas kamufliažas, kad nežinodamas net neįtartum, jog važiuoji labiausiai militarizuotu Europoj kraštu. Kad labiausiai apleistu, tai nieks nesiginčys. Kiek tik akys užmato iki horizonto plyti nedirbami laukai, apžėlę krūmynais. Nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės ženklų nematyti. Per visą kelionę laukuose teko pamatyti tik vieną nedidelę žalmargių bandą. Atiduok šitą žemę Karbauskiui, tai tasai ims skaičiuoti ne milijonais, o milijardais. Bet atsargesnis lietuvis čia neis. Žino, kad gali gauti kulką ar dingti, kaip jau yra atsitikę. Pamokyti. Nėra čia nei drąsiųjų Maksimų, nei Norfų.
Nieko naujo nepasakysiu, aprašytas yra šį kraštą pakandęs laikinumo sindromas, neleidžiantis čia pasijausti šeimininku ir pradėti ūkininkauti. Kas buvo likę nesusprogdinta po karo, sugriovė, išsinešiojo, nes buvo svetima, vokiška, o savo taip ir nepastatė, nes abejojo, ar verta. Labai miglota buvo krašto ateities perspektyva. Tokį išlaikytinio neveiklumą galima buvo pateisinti Potsdamo konferencijos nubrėžtu pusės amžiaus riboženkliu, kuomet turėjo būtį atnaujinti svarstymai apie krašto statusą ir ateitį. Europa šį klausimą tylomis užmetė į tolimą stalčių vengdama nereikalingų konfliktų, kurie galėtų kilti tarp valstybių pakrapščius senus istorinius šašus.
Kaliningradiečiams ši aplinkybė suteikė progą imtis kurti savo kitokią tapatybę, skirtingą nei eurazinėje Rusijoje. Ir mentaliteto virsmas, ypač šviesuomenės sąmonėje, matyt, vyko. Komunistai neskausmingai buvo perkonstruoti į stačiatikius, o pačiame Kaliningrado centre vietoj Lenino paminklo Putinas pastatė cerkvę ir varpinę su auksiniais cibuliais. Viešuosiuose užrašuose ir reklamose dažniau mirga Kionigsbergas nei Kaliningradas. Stačiatikių bažnyčiai be skrupulų buvo perrašytas istorinis katalikų ir reformatų paveldas. Tie pasikeitimai galėtų būti plačių sociologinių tyrimų laukas. Pasidalinsiu tik viena kita detale, kuri man pasirodė reikšminga ir šį tą pasakanti, kas šiomis dienomis netikėtai nutiko su tos tapatybės kūryba.
Pirmasis mūsų susitikimas su vietine šviesuomene vyksta uždarame ratelyje, galėtum sakyti, vos ne masonų ložėje, kuri susibūrusi į poezijos ir Donelaičio mylėtojų klubą. Visi vieni kitus pažįsta, supranta iš pusės žodžio, yra atkūrę ir prūsiškus vakarėlių ritualų fragmentus. Renginio vedėja, pristatydama mus ir vakaro meniu, ima į rankas butelį vyno ir su neslepiamu pasipuikavimu sako: „Štai mes jau turime ir Krymo vyno. Ant etiketės iš tikro puikuojasi rusiškas užrašas „Krymskoje vino“. Pagalvoju: gerai, kad mūsų delegacijoje vieni abstinentai, nesidrėbsim veidu į purvą. Nesuprasi, akibrokštas tai buvo ar provokacija? O gal paprasčiausias moters nenuovokumas, rodantis, kad jokių esminių lūžių šviesuomenės sąmonėje čia taip ir neįvyko. Joje kaip buvo, taip ir liko eklektiška, nedarni vertybių sangrūda, kur greta – Donelaitis ir Putinas, Čiurlionis ir Kalašnikovas, Kantas ir Duginas.
Iki nelemto Rusijos žygio susirinkti sovietijos žemes šie „zapadnykai“ buvo beveik įtikėję, kad kokiu nors pavidalu integruosis į Europos, o ne Azijos vertybėmis grįstą tikrovę. Akimirksniu viskas apsivertė aukštyn kojom, ir jie nuščiuvę stebi, kaip iš krašto traukiasi vokiečių ir lenkų verslininkai ir investicijos. Ten Kremliaus aukštybėse apie juos ir jų puoselėtas iliuzijas nepagalvojo. Bendraujant matai jų sutrikimą ir girdi lyg per dažnai kartojamą leitmotyvą, kad mes dar galime bendrauti, nes turime saugų komunikacijos lauką – poeziją. Gink Dieve, jei žengsi už jo, atsivers kraupi nesusišnekėjimo praraja, senos žaizdos ir senos šunvotės.
Nėra jiems gerai, juos reikėtų užjausti. Va, mūsų kelionės pačioje pabaigoje kažkur netoli už Tolminkiemio einam seno geležinkelio pabėgiais su keliom rusėm inteligentėm pažiūrėti aukšto arkinio tilto per upę. Sako: „Va, Krupo geležinkelis į Lenkiją. Kaip gražiai restauravome, pakeitėme papuvusius pabėgius. Dabar tarp senų ir nauji. Gal šiais metais ir traukiniai bus paleisti“.
– Į kur traukiniai? – klausiu.
– Į Lenkiją, – atsako nustebusi, kad nesupratau.
– Tai, kad į Lenkiją niekaip, – aiškinu, – vėžė per plati…
Ir staiga švysteli mintis, kad vėžė visai ne per plati platformoms, ant kurių tankai, tanketės ir kitokia karinė technika. Aišku, kad keleiviniai traukiniai į Varšuvą ir Berlyną šiais bėgiais niekados nevažiuos.
„Mažoji studija“