Preambulė
Valstybės šimtmetį švenčianti Lietuvos visuomenė pastarąjį pusmetį buvo gąsdinama įvairiausiais pavojais. Negana to, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas pagrasino iki vasaros pradžios, kuri kaip tik ir atėjo, susprogdinti tokią dvokiančią bombą, kuri šalies politinį peizažą, esą, pakeis nebeatpažįstamai.
Lietuvos Poilsio partija buvo priversta konstatuoti: „Tai neatsakingas, teroristinį kvapelį skleidžiantis pareiškimas, kuris gali turėti ekologinių pasekmių Lietuvos poilsiautojams bei turizmo plėtrai.“
Dėstymas
Poilsio partijos aktyvas ir aplink jį susibūrę rėmėjai, nuščiuvę, pasirengę dujokaukes ir užgniaužę kvapą, su nerimu laukė sprogimo. Dėl viso pikto partijos imuniteto tarnybos suplušusios naikino įkalčius, trynė įtartinus laiškus, kontaktus, į šipulius daužė kompiuterių kietuosius diskus ir kitas perteklines laikmenas.
Ir teisingai darė. Mes norime atsinaujinti, būtina apsišvarinti, atsikratyti slegiančios praeities ir prisiminimų. Juk ar ne puiki būsena žengiant į nerūpestingą vasaros atostogų nuotykį – esi švarus kaip popieriaus lapas, nelyg naujagimis – nieko nepažįsti, nieko neprisimeni.
Ir pasaulis prieš tavo akis veriasi skaidrus, pirmapradis, nesubjaurotas nuodėmės, panašiai kaip Adomui, išėjusiam pasivaikščiot po Rojaus sodą, dar nepriėjus pagundų ir pažinimo medžio.
Protingi mūsų partijos žmonės kalbėjo Bakui: „Bakai, tik apsidairyk, koks nuostabus pasaulis. Nesprogdink tos bombos, negadink mums vasaros oro, nepaleisk tos smarvės per Lietuvą. Nenorim uždusti, užtrokši per karščius su dujokaukėm ir guminiais kombinezonais. Juk neišsivėdins per metų metus. Norim ilsėtis tyrame ore – ne smarvėje iki išmuš amžino poilsio valanda…“
Bet buvo ir tokių keršto ištroškusių piktavalių (tokių visur atsiranda), kurie su slapta piktdžiuga kuždėjo Bakui į ausį: „Sprogdink Bakai, sprogdink“.
Besitvenkiančios įtampos akivaizdoje, Seimo išvadų belaukiant, Lietuvos Poilsio partijos aktyvas susirinko pasitarti Valakampių pliaže. Bakas bombą sprogdinti buvo pažadėjęs į pavakarę. Tad laiko buvo likę nedaug.
Pirmininkas pasiūlė svarstyti kelis neatidėliotinus klausimus: kas gresia ir ką daryti?
– Ar turime ateitį, ar turime išeitį? Jei neturim išeities, tai neturim ateities, – pakrūmėse sukritusiems partijos nariams griausmingai kalbėjo pirmininkas.
Partijos nariams buvo primygtinai pasiūlyta prisipažinti, ar yra tokių, kurie turėjo ryšių su „MG Baltic“ koncernu, Mockum, Kurlianskiu, Masiuliu ir Dapkum? Koks buvęs tų santykių pobūdis?
Aktyvo nariai paeiliui stojo po skėčiu ir atvirai dėstė, kas juos sieja su koncernu ir paminėtais asmenimis. Nė vienas neprisipažino kokių nors atvirų ar slaptų santykių turėjęs nuo neatmenamų partijos įsikūrimo laikų.
Dar nesibaigus prisipažinimo procedūrai, Vilniaus pusėje pasigirdo negarsus bumptelėjimas, visai nepanašus į driokstelėjimą, kurio visi laukė. Partijos nariai akimirkai nutilo ir nuščiuvo.
– Vis dėlto, niekšas susprogdino, – pasigirdo neramūs partiečių balsai.
Vienas partietis, turintis gerą politinę uoslę, buvo įkeltas į pušį. Jam buvo liepta uosti, kokio galingumo sprogmuo pagal politinį kvapą yra detonuotas. Kitas partijos narys, mokantis skaityti greituoju skaitymu, nuo kalnelio pradėjo skaityti pasirodžiusias išvadas. Bėrė kaip žirnius, ir su kiekviena išvada poilsiautojų veidai šviesėjo.
– Valio draugai, išvadose mūsų partija nepaminėta nė karto, – konstatavo pirmininkas. – Neškite šen Verygos uždraustus gaiviuosius gėrimus.
Gėrimų belaukiant, partinė drausmė kaip mat ėmė šlyti. Nuo paplūdimio gulinėtojų sekcijos pasigirdo balsai.
– Jei Bako išvadose nesame paminėti, nėra ko per daug džiūgauti, – kalbėjo vienas.
– Konservatorių išvadose irgi nėra, tulpės irgi nėra, – kodėl jie nedžiūgauja? – antrino antras.
– Jei mūsų nėra, gal mūsų neįvertino, – tretino trečias.
– Kas įkūrė šitą partiją? Kas buvo suinteresuotas, kad Poilsio partija atsirastų? Ar tik ne Uspaskichas ir Darbo partija? Kodėl iki šiol už poilsį nemokama kaip už darbą, – pasipiktinusi riktelėjo moteriškė iš persirenginėjimo būdelės.
Gėrimus įvežė su keturračiu visureigiu.
– O matka boska? – pasigirdo garsūs riksmai. – Alitos brendis, Boskos šampanas – tai provokacija. Po perkūnais, taigi čia Mockaus produkcija Kurlianskio dėžutėse.
Aktyvas vieną po kito ėmė atplėšinėti pakuotes. Paskutinė pasirodė besanti lengva. Pakuočių plėšytojas padavė ją pirmininkui. Minia nuščiuvusi laukė, kas bus?
Pirmininkas nagu perrėžė dėžutės viršų, kyštelėjo vidun ranką ir visų nustebimui ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.
Šis išlankstė ir perskaitė „Linkėjimai Lietuvos Poilsio partijai. Patraukit iš prieplaukos garlaivį. Tulpė.lt.“