Veidaknygė
Buvau sau prisiekęs, kad nebepolitikuosiu, bet negaliu. Kraujyje per tėvo liniją paveldėjau tą politikavimo trombocitą. Toks kraujas – ne dovanėlė. Anie nukentėjo baisiai. Visi. Bet ne apie tai kalba.
Atėjo laikas gelbėti ir lietuvišką politikavimą. Politikavimas išgelbėjo lietuvio rezistencinę sąmonę per ilgą sovietmetį nė kiek ne mažiau nei religija. Jis buvo visoks – rafinuotas kokioj „Neringos“ kavinėje, kur politikuodavo penki saugumiečiai su dviem disidentais ir keletu inteligentėlių „ne prie ko“. Politikavo ir Žalgirio stadionas, susinešęs po tris butelius „Žigulinio“, laukdami Ramelio įvarčio į Maskvos „Spartako“ vartus, kuriuose stovėjo didžiausias Lietuvos priešas Renatas Dasajevas.
Ir visų anų laikų politikuojančių politikavimas buvo nuoširdesnis, aiškesnis ir skaidresnis nei šiandieniniai mūsų žiniasklaidos ir politikanų plepalai.
Politikavimą reikia gelbėti, vaduoti iš valdiškų politikos grafomanų.
Jie visiškai nesupranta ar apsimeta, kad nesupranta, kas vyksta Lietuvos (ir ne tik) politiniame lauke. Jie užsimiršę vis dar kalkuliuoja kažkokius partijų reitingus, dėlioja naujus neįmanomus algoritmus dviem dienom į priekį slapčiom dėbčiodami į demokratiją: ką dabar su ta išdavike kekše daryt, kai tokius šposus krečia.
Galit daryti, ką norit, bet nepasiseks niekas, nes partijų, kokias „išgimdė“ kekšė demokratija, era pasibaigė.
Valstiečiai nėra partija ir todėl, kad nėra partija, jos reitingai kyla. Tai darinys, turintis labai daug liaudies fronto bruožų. Atėjo, o mūsų atveju – sugrįžo liaudies frontų laikas, kuris ritasi per visą europinės civilizacijos plotą.
Ryškėja ir visai nauja skirtis, kur vienoje barikadų pusėje partijos su savo aptarnaujančiais „elitais“, valdžios resursu ir įgudusia nomenklatūra, kitoje barikadų pusėje – ideologiškai amorfiški liaudies frontai, kurie kėsinasi sistemą sulaužyti.
Tai ir išrašysiu valstiečiams receptą, kad patys savęs nesužlugdytų: vos tik mūsų liaudininkai pasiduos partėjimo pagundoms – amen iš karto.