Na, nedaug beliko laukti. Trumpą savaitėlę. Vilniaus oro uoste prie lėktuvo privažiuos trapas, atsidarys lėktuvo durys, ir…
Plūsteli gausybė prisiminimų, grįžtančių vaizdiniais iš ketvirčio amžiaus tolių. Anuomet mes labai gerai supratome ir pajautėme, ką reiškia Švento Tėvo apsilankymas Lietuvoje, ką tik išsivadavusioje iš melo ir okupacijos pančių. Jonas Paulius II atsiklaupė, pabučiavo Lietuvos žemę ir palaimino mūsų siekius: „Nebijokite“, – tokia buvo Popiežiaus žinia mums.
Toks Šventojo Tėvo simbolinis ženklas įrašė mūsų pasirinkimą į Dangaus kalendorių ir patikino, kad mūsų laisvės siekis Dievo akivaizdoje yra teisingas. Jono Pauliaus II apaštalinė kelionė tautai atvėrė naują dvasinę perspektyvą kurti savo gyvenimą su Dievo padėjimu.
Nors anas savaitgalis buvo vėjuotas ir lietingas, į sielas plūstelėjo tiek šviesos, kad netilpo. Tomis dienomis mus buvo užvaldžiusi ypatinga dvasinė būsena, nelyg sapnas. Tarp visų reikšmingiausių XX a. Lietuvos istorijos datų, kurių dauguma susijusios su praradimais, prievarta ir kančia, Jono Pauliaus II vizitas buvo neregėta šviesa, viltis ir dvasios palaima.
Ketvirtis amžiaus gana stipriai mus pakeitė, ir nebūtinai į gerąją pusę. Optimizmas ilgainiui aptirpo, senos okupacijų traumos ir žaizdos, pasirodo, taip lengvai neužgyja. Neužglostysi, – vėl atsiveria ir kraujuoja. Nepasitikėjimo ir nesantaikos akivarai neužako.
Lygia greta iš Pasaulio ir Europos siūbtelėjo naujos mados. Romantinius ir idealistinius lietuvio vaizdinius ir apsisprendimus modernybė ėmė stumti į viešojo gyvenimo užribį, baigia įsitvirtinti naudos bet kokia kaina ir besaikio vartojimo filosofija, narciziškumas, egoizmas, marketinginis ir šaižus, lėkštas reklaminis mentalitetas. Suprantame, kad sergame, ir vien savo vidinėmis pastangomis be Dievo pagalbos kažin ar beįstengsime sveikti ir atsitiesti.
Ir štai, nelyg pas ligonį su tokiomis įsisenėjusiomis ir naujomis diagnozėmis atkeliauja gerasis ganytojas, tikėkime, ne paskutinio patepimo suteikti, o sustiprinti ir prikelti gyvenimui. Mūsų arkivyskupas Gintaras Grušas, kalbėdamas Vatikano radijui apie būsimą Pontifiko vizitą, sako šiame įvykyje matantis „Dievo pirštą“ vien todėl, kad tokia kelionė ir susitikimas įvyks.
Pagrindinė ir bendriausia apaštalinės Popiežiaus Pranciškaus kelionės į Baltijos šalis žinia ir mintis plati, visaapimanti, talpinanti savyje krikščioniškojo gyvenimo esmę – „Jėzus Kristus – mūsų viltis“.
Žvilgterėjus į Popiežiaus kelionės dienotvarkę, tarp bendrybių, mandagumo vizitų valdžios institucijose ir susitikimų su ciesoriais, nesunku pastebėti detalių, kurios iškalbingai liudija kruopštų Vatikano pasirengimą ir supratimą, kur atkeliaujama ir kokios žinios mūsų bendruomenė laukia labiausiai.
Pranciškus yra ganytojas, atėjęs iš skurdžių Lotynų Amerikos lūšnynų, vargstančių, kenčiančių nepriteklius mažutėlių advokatas, užtarėjas ir palaikytojas. O juk mes Europoje irgi liūdnai pirmaujame pagal socialinę atskirtį, pagal akis badantį tuščio blizgesio ir skurdo kontrastą. Iš vizito programos proporcijų prasišviečia aiškus siužetas, kieno pusėje yra mūsų Pontifikas ir kam jis atveža pagrindinę žinią. Mažutėliams, jaunimui, susigūžusiai Bažnyčios ir pasaulietinei bendruomenei, prispaustai, draskomai socialinių-politinių prieštaravimų ir skersvėjų. Bet tai tik vienas iš bendrųjų vizito naratyvų.
Yra ir kitas siužetas, su žinia konkrečiai mums. Tai du sustojimai bendrajame apaštalinės kelionės maršrute – dvi Popiežiaus maldos baigiantis vizitui. Viena – prie paminklo Geto aukoms atminti Vilniuje, Rūdininkų aikštėje, ir kita, lankant Okupacijų ir laisvės kovų muziejų. Kitaip tariant, tai prisilietimas prie mūsų žaizdų, prie trauminės mūsų žmonių istorinės atminties. Popiežiaus žinia aiški ir paprasta, kad su Dievo padėjimu įmanoma įveikti susipriešinimus ir mus slegiančias bei persekiojančias okupacijų negandas ir kompleksus. Dieviškas prisilietimas gydo žaizdas – tai labai svarbi žinia ir šie du Popiežiaus sustojimai ne ritualiniai, ne šiaip sau.
Yra ir smagioji Ganytojo Benedikto kelionės pusė. Lietuva ruošiasi, ir ta ruoša netarpiška, jaudinanti ir viltinga. Parapijų vargonininkai atrenka po du choristus iš savo bažnytinių chorelių ir siunčia į Kauną ir Vilnių repetuoti į jungtinį pustrečio šimto choristų jungtinį chorą. Geriausi mūsų kompozitoriai liturgijai sukūrė keturių dalių naują muzikinį audinį, besiremiantį į liaudies giesmių tradiciją. Kaip jis suskambės, kaip jį išgirs Ganytojas, mėgstantis Lotynų Amerikos tango melodijas ir ritmus? Visa tai jautru, gyva, nesumeluota. Yra intriga.
O kokia mūsų pagrindinė žinia savo ganytojui? Tikriausiai ta, kad mes laukiame, ilgimės būti atnaujinti ir sustiprinti tikėjime, kad mūsų sielose žarijėlė rusena. Tikra Dievo dovana – mūsų laukianti misterija, į kurią įsitraukiame atvira širdimi. Tegul Dievas žino ir mato.