Per pastaruosius kelis dešimtmečius, ir per visą XX amžių, mes prisiklausėme labai daug ideologinių pasakų ir nuo jų tapome priklausomi, kaip kokie Pavlovo šuneliai.
Apie ką tik mums nesekė: iš pradžių apie Rojų žemėje, vėliau – apie istorijos, ideologijų ir politikos pabaigą, globalizmą, atvirų visuomenių triumfą ir nacionalinių valstybių galą, genderizmą ir transseksualizmą bei mažumų teises, kurios ilgainiui ėmė dominuoti prieš universalias žmogaus teises, pseudo žalias Gretutės utopijas, ir begalę kitų ideologinių pasakų siužetų, kurie atvedė pasaulį į egzistencinį akligatvį.
Man atrodo, kad dabar yra galimybė iš tos marazmatinės paradigmos išsmukti ir grįžti į ramią gyvenimo tėkmę, gyvenimo, kurio taisykles diktuotų ne baimė nepritapti prie dūstančio mainstreemo ar viršininko.
Sustyguoti to gyvenimo logiką ir taisykles turėtų sveikas protas, ateinantis iš istorijos, religijos ir tradicijos.
Tradiciją suprantant kaip nesibaigiantį gyvą perkūrimo procesą, metaforiškai sakant, kaip žaliuojantį medį su geru šaknynu, lapojančiom ir nudžiūstančiom šakom.