Prakiuro dangus. Nesibaigiantys lietūs. Pro aplytą automobilio langą pakelėse dar matai dideliais lopiniais nenupjautus rugių ir rudai raudonuojančius grikių laukus. Rugpjūtis seniai pasiliko už nugaros. Artinasi Visi Šventi, Vėlinių šlapdribos, o čia Lietuvos plotuose dar klampoja kombainai. Neįvažiuoja, klimpsta molynuose. Rudens gėrybės baigia supūti laukuos. Lietuva, atrodo, bus paskelbta stichinės nelaimės zona.
„Katastrofa“ – prie šio dažnai linksniuojamo žodžio kažkaip priprato ausis, prisijaukino kaip savą, dažninį būvį. Gamta visai suįžūlėjo. Karibuose vienas po kito nusirito visa griaunantys uraganai, milijonus žmonių palikę be elektros, geriamo vandens, be namų ir civilizacijos patogumų. Griuvėsiuose, kaip po karo.
Katastrofos vaizdai sukrečia, suvirpina net labiausiai surambėjusią sielą. Galingiausia ir turtingiausia pasaulio valstybė Amerika pasirodė ne kažin ką galinti padėti žmonėms, užkluptiems stichijos. Gamta vis dažniau žmogaus puikybei parodo savo galią, kad tasai neįsijaustų savo visagalybėj. Gal taip perspėja, gal ką nors repetuoja pagal scenarijų, kurio mes dar nežinome?
Stichijos griauna mūsų lakius įsivaizdavimus apie progreso ir civilizacijos triumfą. Iliuzijas ir šviesius ateities vaizdinius. Įklimpęs ir uždusęs kombainas grikių lauke yra iškalbinga civilizacijos metafora.
Žmogus kur nors Porto Rike ar Floridoje stovi vandeny įsibridęs iki juosmens kieme prie savo namo griuvėsių. Karvių bandos, irgi iki pilvų vandeny, neaprėpiamuos vandenų plotuose iš tolo žiūri į jį bukais žvilgsniais. Tas žmogus, palikęs tik su savo šuneliu glėbyje, akimirksniu tampa filosofu, Ekleziastu ir Jobu vienam asmeny. Vėjų vėjai, niekais parėjo viso gyvenimo triūsas.
O ar ne tas pats vyksta ir su visais mūsų socialiniais-politiniais konstruktais ir santykiais, kurių tvarumas šiandien išbandomas. Pasižiūrėkim, nuo ko prasideda pasaulio diena. O gi nuo Donaldo Trumpo citatos Twitteryje. Viso pasaulio žinių platformos nuo rytinio kavos puodelio gromuliuoja Prezidento nakties pasiųstas žinutes. Nelygu, kaip žinutėje sakinys suformuluotas, gali kilti ar kristi naftos ir akcijų kainos pasaulio biržose, bankrutuoti verslai ir valstybės, prasidėti konfliktai, karai, ar labai didelis karas.
Pakanka vieno nenumatyto įvykio, lemtingos klaidos ir tas socialinis konstruktas gali subyrėti kaip kortų namelis. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Prieš keletą metų prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina taip sujaukė ir išbalansavo visą tarptautinės teisės sistemą, kad žmonių pasitikėjimas jos teisingumu buvo supurtytas, jei nepasakytum rūsčiau – žlugo. Deklaruojama pasaulinė teisės tvarka ir įstatymo viršenybė parodė kitą, veidmainiškąją savo veido pusę. Įstatymai neveikia konfliktų ir karo sąlygomis. Jėgos argumentai niekais gali paversti visus žmogiškus susitarimus, parašus ir antspaudus. Sistema išsibalansavo, pakrypo nelyg Titanikas, ją ėmė griauti vidiniai prieštaravimai, kurie tūno kiekvienoje netobuloje tvarkoje. O tobulų žmogus dar nėra sukūręs.
Šiomis dienomis pasaulio negalėjo neužkabinti įvykiai Barselonoje. Ypač mūsų, lietuvių. Andai, ne taip jau seniai, emociškai išgyvenome tuos pačius laisvės ilgesio ir nusivylimų jausmus. Kiek hiperbolizuotus, tas tiesa, bet išgyvenome nuoširdžiai. Be grimo, ir ašaros buvo tikros. Ir džiaugsmo, ir apmaudo, kai nesisekė.
Atmintyje atgyja ir rezonuoja labai šviežia mūsų išsivadavimo istorija. Ir kai matau Katalonijos aikštėje verkiančią katalonų minią, laukiančią Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo, matau save, apimtą tų pačių jausmų prieš 27 metus. Neapsimetinėkime ir neveidmainiaukime, kad tai mūsų neliečia. Jei Dievas nenusigręžė nuo mūsų, kai mums to labiausiai reikėjo, neturėtume nusigręžti nuo tų, kurie labai panašūs į mus – su tomis pačiomis viltimis ir lūkesčiais. Juokingai atrodome vaidindami protingus, skaičiuojančius.
Jei mūsų valdžia neturi ką pasakyti, geriau nesakytų nieko, nes man gėda ir apmaudu, kai girdžiu, kaip imame kartoti ne Islandijos užsienio reikalų ministro Hanibalsono, o Gorbačiovo frazes, kurias jis mums andai sakė. Mes neturime teisės tų frazių kartoti. Vargas mums, jei teisybę išmainėme į naudą ir politinį išskaičiavimą. Jei skaičiuojame, kas dabar naudingiau mums, neišvengiamai sulauksime valandos, kai stipresni skaičiuos, kiek mes esam kam naudingi ar nenaudingi ant pasaulio prekystalio.
Katalonijos akmenėlis ant didelio Europos kelio gali pasirodyti visai ne akmenėlis, o trotilo gabalas. Toks į orą gali išnešti be kompaso nežinoma kryptimi dardantį Europos vežimą. Sunku įsivaizduoti, į kokią pašalę nublokš mus sprogimo banga?
Niekur nesidėsi – po pasaulį klaidžioja didelės katastrofos nuojauta, nelyg kokia komunizmo šmėkla iš Markso manifesto. Ir žmogus instinktyviai ieško stabilumo, kieto pagrindo, į kurį galėtų atsiremti, pasitikėjimo ir tikėjimo, kad ne siaubo ir baimės apimtas galėtų eiti miegoti ir laukti rytojaus.
Guodžiantis yra šiandienos Senojo Testamento skaitinys, atrodytų specialiai parinktas. Viešpats kviečia tautas pas save atsiteisti, nelyg laikų pabaigoj.
„Teišsiruošia tautos ir tekeliauja į Jošafato slėnį. Tenai aš sėsiuosi teisti visų aplinkinių tautų. Stverkitės pjautuvo: javas pribrendo! Ateikite vynuogių trėkšti, nes spaustuvas pilnas, ir rėčkos jau liejas per viršų.“
Kviečiasi, vadinas neužmiršo.
Perskaityta Juliaus Sasnausko „Mažojoje studijoje“