Liudvikas Jakimavičius. Sausio 13. 2017

Aną Sausio 13-ąją nerašiau dienoraščių. Nebuvo laiko. Per daug įkaitusi ir svilinanti buvo užgriuvus tikrovė, kad ją būtum galėjęs ramiai ir be emocijų savo špokinyčioj aprašinėti. Nuo jos negalėjai atsitraukti, kad pažiūrėtum iš šalies ir suvoktum, kas iš tikrųjų vyksta, nes buvai neatsiejama tos tikrovės dalis.

Linijinę istoriją, įvykių seką to meto metraštininkai aprašinėjo sekundės tikslumu. Iki smulkmenų. Galėtume sakyti, kad tada ir gyvenome žurnalistikos aukso amžių, kai žurnalistui nekilo minčių ta tikrove manipuliuoti. Tomis dienomis rūpėjo liudyti tiesą, ir liudyti ją gyvai.

Visą tą sudėtą jų metraštį turime, galima būtų sakyti – tobulą kino scenarijų, kuriam nieko nereikia išgalvoti, sukurti, prifantazuoti, nuo savęs pridurti, kad įvykiai atrodytų šiurpesni ar gražesni nei buvo. Įvykių pasakojimas aprašytas gerai ir teisingai. Bet ne visų įvykių, nes patys didieji įvykiai vyko kitur.

Jie vyko kiekvieno mūsų sielose, apsisprendimuose akistatoje su atriedančia mirtimi. Tie dvasios apsisprendimai vyko ne fizinėje plotmėje, o visai kitoje, kuri netikėtai atsivėrė, užgriuvo. Sakytum, Sausio 13-ąją mums dovanojo pats Dievas kaip išmėginimą, testą, kiek tikros yra visos ant popieriaus surašytos mūsų laisvės ir Nepriklausomybės deklaracijos.

Kiekvienas tų įvykių dalyvis, o dalyviai buvo ne tik tie, kurie stovėjo aikštėse prieš šaudančius ginklus tikrais šoviniais, dalyviai buvo ir tie kurie kaimuose šėrė gyvulius, melžė karves, kurių nepaėmė autobusas, o gal ir nebuvo to autobuso. Dalyviai buvo visi, kurie sprendė lygtį, ar Tėvynė man yra tai, už ką galėčiau atiduoti savo gyvybę. Sunki lygtis. Sunki ir liko, nes ji niekur nepasitraukė, – aną sausio 13-ąją garbingai išspręsta ir kraujo auka užantspauduota.

Anų įvykių dienomis ėmė veikti visai kiti, mums nežinomi dėsniai. Tikrovė, kurioje buvome, vėrėsi kaip visai nauja, tarytum būtų atsivėrę langai į metafiziką, kuri siūbtelėjo ir perkeitė orą, kuriuo mes kvėpavom.

Lietuva per anas Sausio dienas su savim susipažino rimtai, kaip ir kiekvienas žmogus, stovėjęs tos akistatos šviesoje, su savim susipažino rimtai. Tas susipažinimas yra kertinis ir pats svarbiausias naujojoje mūsų istorijoje, kur kas svarbesnis už visas deklaracijas ir priesaikas, už politiką ir fizinius veiksmus stojant į sąjungas ir gynybinius blokus. Kraujo auka Lietuvą pripildė tikro būties turinio.

Sausio naktį Lietuva tapo tikra, ji įsijungė į patį tikriausią – dangiškąjį – gynybinį bloką. Ji garbingai stojosi į savo amžių pasakojimą, kuriame jau buvo įrašyti tūkstančiai galvas paguldžiusių už Tėvynę. Lietuva įsijungė ir pratęsė tremtinių ir partizanų maldą. Ir kas netelpa galvoje, kad tos maldos žodžiai, nors daugumai buvo nauji, bet žinomi kaip tas lingvistinis, protu nepaaiškinamas Sekminių stebuklas. Pro tuos atvirus į metafiziką langus siūbtelėjo dvasia.

Protu nesuvokiamu būdu atsivėrė ilgai miegojusi gilioji atmintis, kuri diktavo maldos žodžius, maldos, tautą ir žmogų įjungiančios į Dievo ir Istorijos lauką.

Tokios mintys sukas galvoje, kai einu link Parlamento laužų. Gal ir ne kasmet ėjau. Esu tikriausiai padaręs ir pravaikštų. Šia prasme esu Sausio 13-osios mokinys-pataisininkas. Ir kai klausiu savęs eidamas prospektu pro Saugumo rūmus: o kas mane stumia į tą aikštę eiti – smalsumas pažiūrėti, kaip keičiasi laikai ir papročiai? Sadomazochizmas, noras vėl ir vėl patirti ano meto kančios tirštumą ir kartybės saldumą? Yra to, nepaneigsi, bet šiais metais netikėtai suvokiau, kad į aikštę mane stumia ne didingi tušti žodžiai ir pompastiškos agitacijos dalyvauti, prisiimti kažkokias atsakomybes. Mane į aikštę stumia, kaip nebūtų keista, pats banaliausias automatizmas.

Po Sausio 13-osios nakties šaltoką gurgždantį rytą, kai tikrąja ta žodžio prasme balsu išsiraudojęs, vėl atkėblinau į aikštę ir pamačiau skruzdėlyną žmonių, it šapus tempiančių armatūrų tinklus barikadoms. Jaunų, stiprių vyrų. Tylinčių. Dirbančių be jokių komandų. Kitame aikštės pakrašty besimeldžiančių moterų būrelis. Tą akimirką mane apėmė skaidruma ir netikėtas džiaugsmas, kad ta darna ir mokėjimas, ką ir kaip daryti: kaip statyti barikadas, kaip melstis, kaip laidoti žuvusiuosius – ataidi iš pačios giliausios tautos patirties ir pasąmonės. Instinktyviai. Tikslūs veiksmai – kaip iš natų. Juos diktavo kitų kartų patirtis, ir atrodė, kad tas snaudęs žinojimas atsivėrė kaip seniai žinoma, atmintinai išmokta pamoka. Tas pats automatizmas, kuris išvaro mane prie laužų ir kuris tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banalus.

Karas, kuris iš tikro vyko, vyksta ir vyks, iš tikro yra karas dėl sielų, dėl tos giliosios atminties, kuri patikrinta ir tikrai suveiks, jei išmuš valanda. Sausio 13-oji būtent tą mechanizmą patikrino ir sutepė ne kokiais nors kvapniaisiais tepalais ir aliejais, ne miros smilkalais, o krauju, kuris nėra „kvapnusis“, ir sprangiais šlapių malkų dūmais, apvalančiais aukos vietą geriau nei brangiausia mira ir kanifolija.

Sausio tryliktosios žinia yra Lietuvos XX amžiaus laiškas XXI amžiaus Lietuvai. Jis yra nuogas, tikras ir toks, koks yra. Prie jo nelimpa jokie pompastiški papildiniai, hiperbolės, herojizavimai ar ženkliukų medžioklės. Šio laiško niekas neturi teisės privatizuoti ir savintis, kaip niekas neturi teisės kėsintis tą laišką paversti pigaus efektingo marketingo projektu, nes Lietuvai Sausio 13-osios pasakojimas yra greta Šventojo Rašto – to paties prasmių lauko siužetas: išlikimo mitas ir pažadas.

Sausio 13-osios niekas neturi galių nei atšaukti, nei pakeisti, nes ji yra įrašyta į Dievo kalendorių.