Skambino Dočys ir sako:

– Nu, nerealus šiandien buvo skiepų šou. Tik sušvirkščia ir klausia prieš visų televizijų kameras: „Na kaip, kaip jaučiatės?“ „Puikiai. Puikiau. Puikėliau ir puikiausiai“, – visi po skiepo neišpasakytai laimingi. Atrodo, kad morfijaus būtų suleidę.

Tai ir aš bėgu tekinas su vienais apatiniais per sniegą į Alksnynų ambulatoriją užsirašyt į eilę. Registruojuosi pas felčerę Zofiją. „Esu rizikos grupėj, turiu gretutinių ligų, sakau. Norėčiau skiepo į veną. O televizijų galit ir nekviesti – kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės?“

Paryčiais, po pirmųjų gaidžių, skambino Dočys.

Sako:

– Griebiausi labai perspektyvaus sezoninio verslo. Alksnynuose atidariau siuvyklą. Įdarbinau visas Alksnynų moteris.

– Įdomu, įdomu, ką per tokius karščius siūsi?

– Stringus su žirniukais. Moteriškus, vyriškus ir bendrinius „Gender.lt“.

Skambino Dočys.

„Sako, skambinu tiesiai iš Alksnynų susirinkimo. Susirinkę prie krautuvės „Aibė“. Vyrai ir moterys. Visi savi. Sprendžiame: o ką jie dabar mums siūlo?

– Kas tokie? – nesupratau.

– Kaip „kas tokie“? – pyktelėjo Dočys. – Jūs gal ten, Vilniuj, „ne kurse reikalų“? Vokietys, amerikonas, rusas – ką siūlo? Na, ką rusas siūlo, mes žinom. Ačiū už komercinį pasiūlymą: spasibo, pošiol von, taip sakant. Bet ką siūlo vokietys ir ką amerikonas?

Todėl iš Vilniaus mes, alksnyniškiai, vyrai ir moterys bei smurto artimoje aplinkoje nepatyrę vaikai, reikalaujame pasakyti atvirai: ką mums siūlo? Ir tada mes nuspręsime, ar apsimoka.

– Kvit, – baigė įsijautęs Dočys.

Skambino šįryt iš Alksnynų Dočys.

Sako, ar pastebėjai, kad Lietuvoje išsiveisė tokia nauja veislė žmonių.

– Kokia dar veislė? – nustebau.

– Darbe – liberalas, namie – talibas. Dieną – ateistas, naktį – katalikas. O per išeigines – tapatybės krizė.

Va tokia veislė.