Skambino Dočys.
Sako:
– Laukia didelis karas, bet mūsų nelies.
– Iš kur tokios geros pranašystės? – klausiu.
– Ne tokios jau ir geros, kai įsigilini, o ir Alksnynuose žmonės jau pradėjo liūdėt.
– Ko liūdėt?
– Matai, – tęsia Dočys, – mes ir be karo sugriuvom. Ir aš raminu dabar kaimynus. Sakau, gal nereikia labai nusiminti. Reginys vis dėlto didingas – mūsų akyse griūna statinys, kurį tauta kūrė 1000 metų. O mes, išrinktoji karta, kuriai lemta tą reginį pamatyti. Nemokamai.