Sako: „Va jetau, nuo ryto pradėjo rėžti Alksnynus. Pasaulio pabaaaiiiga!“
Raminu: gal jau peraugę jūsų alksniai?
„Ne, – sako, – ne alksnius pjauna. Egles, pušis ir beržus. Ir aš supratau, kodėl. Prisiminiau seną lietuvišką priežodį: „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Vien žo, žmogui painiau darosi. Būna, žmogus pasiklysta ir tarp dviejų pušų. Tai kam tų pušų reikia? Mūsų valdžia dabar ir stengiasi Lietuvos žmogų nuo to painumo išvaduoti – juk viskas daroma dėl žmogaus. Ir dabar priežodį teks džiūgaujant keisti į „Kuo giliau girion, tuo šviesiau darosi“ – vien žo, Lietuvos miške niekas nebepasiklys. Valio, draugai grybautojai!“