Kartą, gal prieš dešimtį metų, vieno kunigo buvau paklaustas, ką manau apie religinę poeziją? Klausimas buvo tiesus ir netikėtas. Suglumau suvokęs, kad neturiu į jį parengto nebanalaus atsakymo, nes tuomet nebuvau tikras, ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip religinė poezija. Išsisukinėdamas mėginau sakyti, kad tikroji religinė poezija yra Psalmės, nors puikiai supratau, kad tai ne atsakymas. Religinės poezijos kodo klausimas man neduoda ramybės ir šiandien. Ypač šiandien, kai tikėjimo – netikėjimo priešprieša tampa lemiančia žvelgiant į moralinę krizę, ištikusią Vakarų civilizaciją, ir į atsiritančios didelės griūties perspektyvą.
Kažin ar įmanoma šiandien suformuluoti ir kiek nors patikimesnius kriterijus, pagal kuriuos poeziją galima būtų skirstyti į religinę ir laicistinę. Literatūros mokslas ir žanrų teorija nėra pajėgūs į tokius provokacinius klausimus atsakyti, nes kaip ir kiti mokslai atsisako tirti anapusinę tikrovę. Pridėkime dar šiandienos laiko ženklus – madingą ir vešintį reliatyvizmą bei diegiamą horizontalią, postmodernią pasaulio sampratą. Toje šviesoje suprasime, kad į kunigo klausimą galėtų atsakyti nebent pati poezija, o ne kokia nors pati protingiausia teorija apie ją.
Taigi, kas toje poezijoje tokio turėtų būti, kad ją galėtume vadinti religine? Lengviau pasakyti, kokia raiška poezijos nepadaro religinės, nors tokių pretenzijų ir turi. Dievoieška, linksniuojamas Dievas, inkrustuoti į tekstą biblijiniai siužetai, Šventraščio citatos ir kita verbalinė religinė atributika dar nėra pakankama prielaida eilėraštį priskirti religinių tekstų masyvui. Neretai tokia kūryba būna tik fariziejiška veidmainystė. Dievas tokiame teksto kalėjime neužsibūna. Korane yra labai paprastais žodžiais pasakyta gili mintis – netikėk liežuviu, nes liežuvis gali meluoti. Tikėk širdimi. Širdis nemeluoja. Bet kaip ta širdimi rašyti, jokių receptų nėra.
Pasakysiu, kaip suprantu tą „rašymą širdimi“. Kalba čia ne apie jausmingumą ar emocijas. Širdis yra sielos metafora, o siela, kaip pasakytų banko valdytojas, yra ne šio pasaulio dimensija. Prietaras, liaudiškai šnekant. Tačiau religinėje poezijoje, kuri rašoma sielos kalba, tas prietaras iš atstumtojo tampa kertiniu pamato akmeniu. Eilėraštyje pasaulio vaizdiniai ima švytėti, tarytum palytėti meilės ir Dievo dvelksmo. Taip motyvuotas menas yra pastanga įminti Dievo mintį ir gyvenimo prasmę. Tai ir kvietimas meno kalba tos sielos nepražudyti, nepasiduoti stabmeldystės pagundoms. Tikro gyvenimo ir prasmės išsiilgęs žmogus tokią kūriniją atpažįsta net be jokių papildomų intelektualinių pamokų ir žinių. Siela sukurti tekstai kalba be tarpininkų. Gal tai ir turima galvoje, kai kalbama apie sielų bendravimą. Toks tekstas, jei dar talentingai sukurtas, ima veikti ne vien kaip estetinis objektas, bet kaip tikrovė, kurioje yra Tas kur yra. Veidmainystei tame pasaulyje nėra vietos.
Ateity, modernioms technologijoms ir mokslui galutinai laimėjus prieš „tamsybininkų prietarus“, galima būtų pasiūlyti, skiriant poetams nacionalines premijas, pasitelkti melo detektorių. Taip būtų objektyviai ir moksliškai patikrinama, ar poetas, rašantis apie metafizinę tikrovę, nemeluoja, ar neapsimetinėja. Aišku, juokauju. Jei įsivyraus tokios vertybinės nuostatos, kokios šiandien visuotinai diegiamos visuomenės kolektyvinėn sąmonėn – sudaiktinti meną, paversti jį preke, bijau, kad tyrėjai tokių tyrimų atsisakys, idant nepasirodytų, kad ta tikrovė yra tikra ir nesumeluota. Jau šiandien plika akimi matomos tendencijos religinius motyvus švariai išravėti iš viešųjų diskursų kaip neatitinkančius politkorektiškumo reikalavimų. „Nam takoj hokej nie nužen“ (rus. Mums toks ledo rutulys nereikalingas) – lakią frazę apie kanadiečių ledo rutulį yra pasakęs garsusis sovietinių laikų sporto komentatorius Jurijus Ozerovas. Ar ne tą pačią frazę, tik jau kita kalba ir kiti komentatoriai, ir iš kitų tribūnų mums šiandien kartoja apie religinę tikrovę?
Dirstelėję pro internetinius Europos Sąjungos vartus matome išvardytas vertybes – tuos banginius, ant kurių nugarų plūduriuoja Europos plaustas. Lisabonos sutarties pirmuosiuose puslapiuose išvardytos pagrindinės Europos Sąjungos vertybės: žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė, žmogaus teisių užtikrinimas. Šių taisyklių privalo laikytis kiekviena ES šalis narė ar norinti ja tapti. Kažko stinga, ar ne? Dievas čia jokių teisių neturi. Jis paprasčiausiai iš šio didelio žaidimo eliminuotas, pasiųstas ant atsarginių suolo.
Bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir šiais laikais tai visai suprantamas dalykas, tačiau demokratija pas mus suprantama labai savotiškai. Šio atskyrimo pumpurėliai visu gražumu pražysta, kai bažnyčios žmonės pradeda viešai kalbėti apie gyvenimą už bažnyčios šventoriaus. Bendrystę ir solidarumą tuomet tenka užmiršti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Bažnyčios hierarchų iniciatyvas krikščioniškai atsiliepti į pabėgėlių problemą Europos biurokratų elitas sutiko džiugiai – tiražavo ir skleidė. Krikščioniškos vertybės tuomet tiko ir buvo godotinos, tačiau kai bažnyčia prabilo apie mokslo pretenzijas valdyti gyvybės zoną, nepagarbą gyvybei ir jos išsaugojimui, tos vertybės kaip mat tapo tamsuoliškomis. Bažnyčiai primenama jos vieta – katakombos.
Tokia tad politika, ir kuo čia dėta ta religinė poezija? Neabejotinai, kaip ir kitiems diskursams, turintiems religijos matmenį, panašiai kaip ir sovietiniais laikais yra iškilusi grėsmė, nes dedamos didelės pastangos tą tikrovę sukarikatūrinti, marginalizuoti arba nutylėti.
Nemanau, kad pavyks. Toks menas, poezija ir filosofija, kuriuose įsikurdina Dievas per Šventąją dvasią, yra gyvybingesnis ir galingesnis, nei kam nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Jis žmogų išvaduoja iš banalybės, beprasmybės ir stabmeldystės priebėgų ir gyvenimui sukuria prasmę.
Komentaras perskaitytas per „Mažąją studiją“
užmeluotas niekur nedingsta.Jis sumuojasi dangaus buhalterijoje ir svarstyklėms per daug palinkus atsitinka didelė bėda atrodo netikėtai.Susikaupia.
Labai geros mintys.Labai. Taigi tai liečia tapybą. Religinis menas jokiu būdu ne siužetas.
„Toks menas, poezija ir filosofija, kuriuose įsikurdina Dievas per Šventąją dvasią, yra gyvybingesnis ir galingesnis, nei kam nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.”
Nuostabu
Minčių nuotrupos paraštėse. … Klausimai kuriuos savo Ese kelia Liudvikas neduoda ramybės mažne kiekvienam žmogui kuriam D-vas suteikė Kūrybos dovaną. Bet koks bandymas suvokti Kūrybos prasmę yra skausmingas kelias į Begalybę kurios neaprėpiamybėje kiekvieną kartą susiduriame su bejėgiška neviltimi- suvokiame jog D-vo Pasaulio platumas ir gylis yra mums nepasiekiami. Tokiu momentu pasijuntame lyg mažas vaikas kuriam kažkas davė lyžtelti saldainio, o po to tą gardėsį pakėlė aukštyn ir nebeleidžia pasiekti. Dēl to pykstame, maištaujame, depresuojame ir t.t. … Ar reikia? Mus sutvėręs Viešpats Kūrėjas yra „instaliavęs” mumyse kibirkštėlę Savęs. Tuo pačiu gerasdis Tėvas suteikė mums galimybę augti, antraip būtume tik baigtiniai bio obotai. Augimo galimybės dovana Tėvas suteikia žmonėms svarbius dalykus- parodo jog esame Jo vaikai kurias Jis rūpinasi ir… Skaityti daugiau »
Atsiprašau už gausiai praleistas ar supainiotas raides. Kas nori tie supras.
Dekoju komentatoriui Juozapui uz idomias ir prasmingas mintis…
Lisabonos sutartyje D-vo nėra, nes Jis yra Viešpats, Kurio Valia yra Įstatymas, o tai nesuderinama su demokratijos principu, kada įstatymas yra susirinkusių politinių sportininkų balsų dauguma.
Šiaip sveikinu Autorių, tik stabmeldystės temą reikėjo išskleisti aiškiau.
Amen.
Toliau dėl Ramybės – ypač Hebr 3:6 – 4:11.
Apgailestauju, kad vakar nepavyko dalyvauti Paminėjime. Taip susiklostė aplinkybės. Taip buvo lemta…
Jei ne šį, gal kitą kartą. Viskas yra Viešpaties valioje.
…
Šviesios atminties kunigas J. Zdebskis yra palikęs mums nuostabų palikimą – 52 kalėjimo dienoraščių sąsiuvinius. Būtų mano valia, įtraukčiau į bendro lavinimo privalomąją programą.
Vienas iš geriausių religinės poezijos kūrinių: FRANCIS THOMPSON (1859-1907) DANGAUS SKALIKAS Aš bėgau nuo Jo, per naktis ir per dienas; Aš bėgau nuo Jo labirintiniais Savo minties keliais; ir savo ašarose Aš slėpiausi nuo Jo, ir po sruvenančiu juoku. Aš skubėjau vaizdingomis viltimis… Ir šoviau, kritau, baimių bedugnių titaniškon glūdumon, Nuo tų stiprių Kojų, kurios sekė, sekė mane. Bet neskubėdamos vejasi, Ir nesutrukdomu greičiu, Apgalvotai sparčiai, didingu artumu, Jos dunda – ir Balsas dunda, Arčiau negu Kojos – „Viskas išduoda tave, kurs išduodi Mane“. Aš maldavau kaip nusikaltėlis Prie ne vieno širdies lango, dengto raudonomis užuolaidom, Pinto meilės pinučiais; (Nors žinojau meilę Jo, kuris mane sekė, Tačiau giliai bijojau, Kad turėdamas Jį, aš nieko kito negaliu turėti)… Mano šviežuma išpylė… Skaityti daugiau »
to Vaidas VDS, Skonio reikalas kas kam geriausia.
Man vienas iš geriausių religinės poezijois kūrinių :
” Pamaldusis velnias”
O Viešpatie – kas per patyčios
sunku net patikėt akim:
Ir velnias eina į bažnyčią
Tai ką – Ir velnias su Tavim ?
O Dieve, kad nepamanyčiau,
Jog Tu su velniu ir manim,
Geriau jau neisu į bažnyčią,
O liksiu klystančia avim
Juozapui dėl „Ta Amžinybė yra tikrasis Gyvenimas.”
O dabartinis gyvenimas tik repeticija?
skaitant komentatorius negaliu nepritarti savo mokytojo A.Z. poezijai:
” Turbūt mes buvom tikresni kaip žmonės
Ir dieviškumo daug daugiau verti
Tada, kai buvom sengirių pagonys,
Šventųjų ažuolynų suošti”
Žemiškasis gyvenimas nėra nei repeticija nei spektaklis nei cirkas.
Vienok pakanka ir tikrai netrūksta tokių kurie šiame pasaulyje spėja pakankamai prisivaidinti. Ponų valia.
Buvimas žemiškajame pasaulyje yra tarsi toks savotiškas liftas.
Be patogumų, be elektos variklių ir valdymo mygtukų.
Jeigu nori kilti aukštyn, link Dangaus- privalu lieti prakaitą, įtempti sielos raumenis, rodyti pastangas, nes jegu liausiesi, liftas pats nebekils iš inercijos. Paleisi rankas- greitai vėl atsidursi apačioj. „Geriausiu” atveju liksi kyboti ” kažkur”.
Žinia, o leistis apačion yra lengviau…
iš kur žinai?
Liftas į Dangų yra Meilė.Ir Dievo pagalba. Taip kaip Juozapas tikrai negalėčiau. Siela nuvargusi.Jėgų nėra.Tik savo pastangomis taip ir tysočiau apačioje
Atsiprašau vyrų, pasirašiau „man”, tai išvertė kaip „vyras” .Vieni nesusipratimai
o kas jūsų supratimu yra meilė ir kas yra dievas?
Na, kad jūs nesuvokiate, koks yra Dievas, tai dar suprantu.Šiuo atveju manyčiau būtų Dvasia. Bet jei nežinote,kas yra Meilė, vadinasi nemylėjote. Tuomet nieko ir nesuprasite.
Vieni žiūri bet nemato, kiti klauso bet negirdi, treti mokosi bet nežino. D-vas ne koks nors banalus ir realiatyvus faktelis, ne duomenų bazės kilobaitas, ne straipsnis pipedijose. D-vu yra tikima, tiksliau pasitikima. Tai kaip oras kuriuo kvėpuojame- nematome, neużuodžiame, negirdime, negalime paliesti. Bet kvėpuojame! Ar kažkada, kai nebuvo periodinės chem. elementų lentelės, kai noekas nežinojo kad oras tai azoto ir deguonies mišinys, ar kas nors kėlė idiotiškas mintis, jog neverta kvėpuoti, nes nežinia kas tas oras ir ar js aplamai yra? Mūsų juslěs yra primityvios, o protai riboti, todėl kvaila šokinėti virš bambos ir neigti tai ko negali paneigti. Kad ” mokslu” negali įrodyti, automatiškai nepaneigia D-vo buvimo. Nes mokslas yra ne iš D-vo, tai tik mūsų ribotų juslių parametrais… Skaityti daugiau »
tegul tikintieji Dievą įrodo kad Dievas yra.
Jo jo, būtinai. Tuoj tik batraiščius išsiprosysiu ir bėgu tekinas.
Tau kaip įrodymasus patiekti- ant lėkśtutės su mėlynu pakraštėliu ar ant paauksuoto sidabrinio padėklo?
To „Juozapas asilėliui 18:58 2016-07-18 19:06” nu kaip patogiau Jums,
„Juozapas asilėliui 18:58 2016-07-18 19:06”, batraiščių galite neprosyti, bėgti nebūtina
Prieš pasakydamas „tegu įrodo, kad D-vas yra”, turėtum paaiškinti, ką reiškia, Paties manymu, žodis D-vas? Jei tai antgamtinė būtybė, kuri įsibraudama į šį pasaulį daro stebuklus, tai aš esu tikintis ir sakau Pačiam, kad tokios būtybės NĖRA. Nėra Perkūno, Melkarto ar Apolono. Na nebent veikia kažkokios dvasios, kuriems žmonės davė tuos vardus. Šias būtybes įprasta vaditi dievais. Būdamas tikintis, aš jais netikiu ne ta prasme, kad neigiu, bet ta, kad nenoriu vartoti tokio pavadinimo ten, kur jis netinka. Dabar pasakyk: kaip įsivaizduoji aplinkinį pasaulį? Ar jis toks amžinai yra, ar atsiradęs? Ar skiri kas materialu (pvz., iš kartono iškarpyti skaičiukai nuo 0 iki 9) ir kas nematerialu (tų skaičiukų reikšmės – jei tik nesi pratęs skaičiuoti 2 degtukai + 2… Skaityti daugiau »
tai Jūs kurie tikit į Dievą tai ir pasakykit koks Dievo tikrinis vardas, nes žinoma aibės dievų Ptah, Ra, Horas, Setas, Jahvė, Perkūnas… Aš tai Dievo neįsivaizduoju, o kas tiki Dievą tegul paaiškina kaip jis atrodo
dėl komentatoriaus 2016-07-20 0:17 paminėjimo kur rasti Išėjimo knygoje 3:1-14 apie Dievą. Paskaičiau išėjimo knygoje kaip Dievas kalbėjo Mozei ” 3:6 ” Aš esu Dievas tavo tėvo , – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo” Apie lietuvius čia nerašoma, o jei kažkas kažkada k a l b ė j o žydams kad jis jų Dievas, tai čia tik žydų reikalas tikėti tuo ar netikėti, tas kur kalbėjo Mozei lietuvių neminėjo, aiškiai pasakė kad yra Dievas Mozės tėvo, Abraomo Izaoko ir Jokūbo ir dar kartą k a l b ė j o Mozei 3: 15 ” Jahvė/Viešpats/Aš esu jūsų protėvių Dievas- Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo- atsiuntė mane pas jus…” Ir vėl tas kalbėtojas… Skaityti daugiau »
Aš trokštu!.. Manoji burna – Molio šukė išdžiūvus… Suskeldėjęs – Prie gomurio limpa Liežuvis. Mano gyslom – ugnis, Nebe kraujas Sruvena – – – Aš, kurs esu Izraeliui atvėręs Šaltinį uoloj, Vandenynus plačiuosius Sukūręs, Tyrųjų šaltinių ir upių Valdovas, Trokštu lašo vandens!.. O man liko – Tik perrūgęs vynas… Tiktai juo – lyg actu – Mano degančias lūpas Suvilgys – – Ruošia gėrimą Judas, Ten – ant medžio šakos… Piktžodžiavimais girdo minia… Mano tauta! Tu taip atsilygini Dievo Mesijui?!.. …Aš trokštu!.. Duok man gerti, Samarijos dukra, Iš sudužusios sielos ąsočio Išsiliejusios tavo gėlos… Aš išsekintus nuodėmių šulinius Užtvindysiu Meile – Kriokliais Gyvojo Išganingo vandens!.. Ateikite, Jūs, kurie geriate Iš pūvančių pelkių, Iš pražudančio geismo Srovių!.. Vieno lašo – Jūsų sielų… Skaityti daugiau »
Iš poezijos Mano dievas Man ne tas, kuris Adomui kūrė Ievą, Kad iš Rojaus būtų išmestas žmogus- Mano Dievas- skaidrios pašešupio pievos, Mano dievas – skambiai mėlynas dangus. Mano Dievas, ne, nesideda išminčium, Man jis vienas ir neskaidomas į tris. Mano Dievas leidžia su Savim ir pasiginčyt, Nes abudu jungia kurianti mintis. Mano Dievas negrūmoja man, jei kartais Abejoti būk tai jo tiesa imu, Jei man rūpi virstelt Amžinybės vartai- Gal apgaulė kartais dangstos šventumu? Mano Dievas į vartus tuos spiria koja, Nes ne Dievas bus, jei pirmas neišdrįs, Ir mane kaip draugą pasimoja, Bet tik vienas, bet tik vienas, o ne trys. Svaigioje erdvės ir laiko begalybėj Pats savęs Jis ieško, ir abiem smagu. Kad net Dievas, kad net… Skaityti daugiau »
Dėl „Marginalas juozapujams apie įrodymus 2016-07-20 0:17” – „YRA”.
Na Dievas Mozei prisistatė kalbėdamas „Aš esu, kuris esu”,9 išėjimo knyga 3:14,
Dievo kalbėjimas „Aš esu” septuagintoje verčiamas žodžiu Kyrios, vulgatoje žodžiu Dominus, žydai sako Adonai, lietuviškoje versijoje Viešpats.
” jis yra” – fantazijos vaisius.
„Aš esu” yra tiesioginė kalba, netiesiogine kalba pavartojamas trečiasis asmuo. Tačiau D-vas Pats liepia perteikti taip, kaip sakė: ehjē „Aš Esu”, būtent „Tu taip kalbėsi: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus'” (3:14). D-vas liepia laužyti sintaksę ir maišyti tiesioginę ir netiesioginę kalbą. Kodėl? Todėl, kad visa esmė ne asmens forma, pirmoji ar trečioji, bet veiksmažodžio „būti” NEKINTAMUMAS, o šiuo atveju jis yra nuolatinis esamasis laikas (taip pat dar ir tai, kad D-vas neturi žmonių vardo, sugalvojamo vienam objektui nuo kito atskirti: Jis nėra objektas! Ratzingeris pabrėžia, kad D-vas NEATSAKĖ į Mozės klausimą. O kad TETRAGRAMA vartojama, kaip Vardas, tai D-vo leista galbūt būtent tam faktui ir apmąstyti su baime. D-vo Vardas tad yra YRA, toliau jau neprieinama Paslaptis). Ar „yra”,… Skaityti daugiau »
Marginalui, tai orginale, hebrajų k. naudojamas žodis ehjē o “Aš Esu” vertimas?
ehjē reiškia „esu”. Šaknis ta pati, kaip ir Tetragramos.
Ar jums neįkyrėjo tie verkiantys, urzgiantys, ir aimanuojantys krikščionys? Jie visą laiką yra kažuo nepatenkinti ir vis skundžiasi ir skundžiasi, kad juos kažkas skriaudžia. Liudvikas Jakimavičius, užsidėjęs skarelę, irgi aimanuoja, kad bažnyčia atskirta, o pats blogiausias variantas, kad egzistuoja dar toks dalykas, kaip demokratija. Nors demokratijos Lietuvoje nėra, bet yra tie parodomieji renginiai, yra ta vaizduojamoji demokratija, tačiau Dievą mylintieji krikščionis burba ne ant šitų vaizduojamųjų demokratijų, o ant pačios demokratijos. Tas burbėjias pareina nuo to, kad krikščionims reikia surasti kaltų, kaip reikia surasti kaltų komunistams ir fašistams. Krikščionys gauna pačią didžiausią valstybės paramą. Jie visur pažymi, kad krikščionių yra net 80%. Praktiškai daugumoje socialinių programų krikščionys gauna dotacijas. Krikščionys turi savo partiją net Seime. Ir vis tiek, jiems yra… Skaityti daugiau »
Krikščionys verkia ir aimanuoja, kaip viskas blogai ir apsimeta, kad prie to „BLOGAI” jie niekuo nėra prisidėję. Emigracija eina pilnais tempais, netgi stachanoviškais tempais, ir pagrindinę jos dalį sudaro Lietuvos jaunimas. O kas vyksta mokyklose? Jau nuo pat pirmų klasių mūsų jaunimas yra mokomas TIKYBOS. Kas ta TIKYBA? Mokslas? Ne, ne mokslas. Tai mokymas, kaip pažinti religijas? Ne. Tai krikščionių užgaidos. Visa tai jie padarė slapta ir niekieno jie dėl TIKYBOS mokymo mokykloje neklausė. Visa švietimo sistema padaryta pagal krikščionių užgaidas, o šio straipsnio autorius Liudvikas Jakimavičius dejuoja, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės. Paimkite ir paklauskite tos TIKYBOS mokytojos, ką ji žino apie tokį Dievą Krišną? Pasirodo, kad ji nieko nežino, bet yra kažką girdėjusi apie Krišną, o kas jis… Skaityti daugiau »
O gal galite pasakyti kaip hebrajiškai „Aš esu, kuris esu”?
Eje šer eje
Ar čia?
Čia.
Pramigau ceremoniją. Kai išvirsiu, pakviesiu.
Vasara yra vasara.
Sodo gērybių arbata gydo, o ir skaniau.
Neišlaikiau matematikos egzamino. Nepamenu uždavinių, o ir algebra seniai išgaravus galvoj kaip dūmas.
Detaliau-lentynoje tarp blynų ir arbatos.