Kartą, gal prieš dešimtį metų, vieno kunigo buvau paklaustas, ką manau apie religinę poeziją? Klausimas buvo tiesus ir netikėtas. Suglumau suvokęs, kad neturiu į jį parengto nebanalaus atsakymo, nes tuomet nebuvau tikras, ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip religinė poezija. Išsisukinėdamas mėginau sakyti, kad tikroji religinė poezija yra Psalmės, nors puikiai supratau, kad tai ne atsakymas. Religinės poezijos kodo klausimas man neduoda ramybės ir šiandien. Ypač šiandien, kai tikėjimo – netikėjimo priešprieša tampa lemiančia žvelgiant į moralinę krizę, ištikusią Vakarų civilizaciją, ir į atsiritančios didelės griūties perspektyvą.
Kažin ar įmanoma šiandien suformuluoti ir kiek nors patikimesnius kriterijus, pagal kuriuos poeziją galima būtų skirstyti į religinę ir laicistinę. Literatūros mokslas ir žanrų teorija nėra pajėgūs į tokius provokacinius klausimus atsakyti, nes kaip ir kiti mokslai atsisako tirti anapusinę tikrovę. Pridėkime dar šiandienos laiko ženklus – madingą ir vešintį reliatyvizmą bei diegiamą horizontalią, postmodernią pasaulio sampratą. Toje šviesoje suprasime, kad į kunigo klausimą galėtų atsakyti nebent pati poezija, o ne kokia nors pati protingiausia teorija apie ją.
Taigi, kas toje poezijoje tokio turėtų būti, kad ją galėtume vadinti religine? Lengviau pasakyti, kokia raiška poezijos nepadaro religinės, nors tokių pretenzijų ir turi. Dievoieška, linksniuojamas Dievas, inkrustuoti į tekstą biblijiniai siužetai, Šventraščio citatos ir kita verbalinė religinė atributika dar nėra pakankama prielaida eilėraštį priskirti religinių tekstų masyvui. Neretai tokia kūryba būna tik fariziejiška veidmainystė. Dievas tokiame teksto kalėjime neužsibūna. Korane yra labai paprastais žodžiais pasakyta gili mintis – netikėk liežuviu, nes liežuvis gali meluoti. Tikėk širdimi. Širdis nemeluoja. Bet kaip ta širdimi rašyti, jokių receptų nėra.
Pasakysiu, kaip suprantu tą „rašymą širdimi“. Kalba čia ne apie jausmingumą ar emocijas. Širdis yra sielos metafora, o siela, kaip pasakytų banko valdytojas, yra ne šio pasaulio dimensija. Prietaras, liaudiškai šnekant. Tačiau religinėje poezijoje, kuri rašoma sielos kalba, tas prietaras iš atstumtojo tampa kertiniu pamato akmeniu. Eilėraštyje pasaulio vaizdiniai ima švytėti, tarytum palytėti meilės ir Dievo dvelksmo. Taip motyvuotas menas yra pastanga įminti Dievo mintį ir gyvenimo prasmę. Tai ir kvietimas meno kalba tos sielos nepražudyti, nepasiduoti stabmeldystės pagundoms. Tikro gyvenimo ir prasmės išsiilgęs žmogus tokią kūriniją atpažįsta net be jokių papildomų intelektualinių pamokų ir žinių. Siela sukurti tekstai kalba be tarpininkų. Gal tai ir turima galvoje, kai kalbama apie sielų bendravimą. Toks tekstas, jei dar talentingai sukurtas, ima veikti ne vien kaip estetinis objektas, bet kaip tikrovė, kurioje yra Tas kur yra. Veidmainystei tame pasaulyje nėra vietos.
Ateity, modernioms technologijoms ir mokslui galutinai laimėjus prieš „tamsybininkų prietarus“, galima būtų pasiūlyti, skiriant poetams nacionalines premijas, pasitelkti melo detektorių. Taip būtų objektyviai ir moksliškai patikrinama, ar poetas, rašantis apie metafizinę tikrovę, nemeluoja, ar neapsimetinėja. Aišku, juokauju. Jei įsivyraus tokios vertybinės nuostatos, kokios šiandien visuotinai diegiamos visuomenės kolektyvinėn sąmonėn – sudaiktinti meną, paversti jį preke, bijau, kad tyrėjai tokių tyrimų atsisakys, idant nepasirodytų, kad ta tikrovė yra tikra ir nesumeluota. Jau šiandien plika akimi matomos tendencijos religinius motyvus švariai išravėti iš viešųjų diskursų kaip neatitinkančius politkorektiškumo reikalavimų. „Nam takoj hokej nie nužen“ (rus. Mums toks ledo rutulys nereikalingas) – lakią frazę apie kanadiečių ledo rutulį yra pasakęs garsusis sovietinių laikų sporto komentatorius Jurijus Ozerovas. Ar ne tą pačią frazę, tik jau kita kalba ir kiti komentatoriai, ir iš kitų tribūnų mums šiandien kartoja apie religinę tikrovę?
Dirstelėję pro internetinius Europos Sąjungos vartus matome išvardytas vertybes – tuos banginius, ant kurių nugarų plūduriuoja Europos plaustas. Lisabonos sutarties pirmuosiuose puslapiuose išvardytos pagrindinės Europos Sąjungos vertybės: žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė, žmogaus teisių užtikrinimas. Šių taisyklių privalo laikytis kiekviena ES šalis narė ar norinti ja tapti. Kažko stinga, ar ne? Dievas čia jokių teisių neturi. Jis paprasčiausiai iš šio didelio žaidimo eliminuotas, pasiųstas ant atsarginių suolo.
Bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir šiais laikais tai visai suprantamas dalykas, tačiau demokratija pas mus suprantama labai savotiškai. Šio atskyrimo pumpurėliai visu gražumu pražysta, kai bažnyčios žmonės pradeda viešai kalbėti apie gyvenimą už bažnyčios šventoriaus. Bendrystę ir solidarumą tuomet tenka užmiršti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Bažnyčios hierarchų iniciatyvas krikščioniškai atsiliepti į pabėgėlių problemą Europos biurokratų elitas sutiko džiugiai – tiražavo ir skleidė. Krikščioniškos vertybės tuomet tiko ir buvo godotinos, tačiau kai bažnyčia prabilo apie mokslo pretenzijas valdyti gyvybės zoną, nepagarbą gyvybei ir jos išsaugojimui, tos vertybės kaip mat tapo tamsuoliškomis. Bažnyčiai primenama jos vieta – katakombos.
Tokia tad politika, ir kuo čia dėta ta religinė poezija? Neabejotinai, kaip ir kitiems diskursams, turintiems religijos matmenį, panašiai kaip ir sovietiniais laikais yra iškilusi grėsmė, nes dedamos didelės pastangos tą tikrovę sukarikatūrinti, marginalizuoti arba nutylėti.
Nemanau, kad pavyks. Toks menas, poezija ir filosofija, kuriuose įsikurdina Dievas per Šventąją dvasią, yra gyvybingesnis ir galingesnis, nei kam nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Jis žmogų išvaduoja iš banalybės, beprasmybės ir stabmeldystės priebėgų ir gyvenimui sukuria prasmę.
Komentaras perskaitytas per „Mažąją studiją“