Iki pagrindinės šių metų šventės laiko beveik nebelikę. Iškilmių scenarijai surašyti ir suderinti, valstybės dirbtuvėse gaminamos prašmatnios dekoracijos. Iš tikro yra ką švęsti. Ne visoms tautoms, ne visiems etnosams pasisekė taip kaip mums, naikintiems ir trintiems nuo Pasaulio žemėlapio išlikti su savo namais – Valstybe. Ne visi dabar savo namuose, bet žino, kad turi kur ir bet kada gali sugrįžti. Yra daug tautų, kurios apie tokią prabangą gali tik pasvajoti.
Išlikti išlikom, ir tuo galime džiaugtis, bet žengiant per šimtmečio riboženklį neapleidžia nerimas. Per šimtą metų susikaupė ir daug pykčio, nesantaikos ir nemeilės. O kur dar nedraugų paliktos „minos“, kurios visai ne laiku prieš šventes ėmė sproginėti. Pridėkime dar, kad metai ne vien jubiliejiniai, o ir rinkiminiai su neišvengiamom kiaulystėm, įtampom, žiežirbom ir trumpais sujungimais. Skandalas veja skandalą. Tie skandalai užklojami naujais skandalais, ir nematyt pabaigos.
Istorija nelyg upė į savo deltą neša daug dumblo, šiukšlių ir kitokios nešvaros. Sunku nuslėpti, kad dekoracijų dirbtuvėse už kamufliažinių grebėstų vyksta karas. Apsimetinėtume ir vaidintume, jei to nematytume. Ką daryti su ta kupra, kurios tikrai nepavyks paslėpti? Kaip ją nusimesti, kad šventė būtų tikra – ne vien vaišės su fasadinėm kalbom ir fejerverkais? Tiesiog būtina kažkaip susitaikyti, kad atgimtume, atsinaujintume. Kitaip negali žengti nė žingsnio pirmyn. Tik kaip tą susitaikymą padaryti, nuo ko pradėti?
Reikalingas kažkoks simbolinis veiksmas, kuris visa perkeistų, perkurtų ir iš esmės atnaujintų. Visos religijos tą instrumentą turi, pasauliečiai, deja, turi tik įstatymus ir teismus. Deja, nei įstatymai, nei teismai žmonių nesutaiko, sielos neatnaujina ir negydo. Įstatymas baudžia.
Katalikai turi gerą receptą – sutaikinimo ir atgailos sakramentą, bet Bažnyčia nėra visa Lietuva, o Lietuva – ne Bažnyčia. Tikintiesiems lengviau, jie turi Išganytoją. Per jį įvyksta atpirkimo ir atsinaujinimo stebuklas – sutaikinimas ir susitaikymas. Kaskart per atgailą atnaujinta bendruomenė gali gyventi ir kurti toliau, dėkodama ir šlovindama savo atpirkėją. Kitaip tariant, krikščionys turi tikros šventės ontologiją.
Pasaulietinė visuomenė jokių tokių stebuklingų atsinaujinimo instrumentų ir ritualų neturi, kaip ir neturi tokio autoriteto, kuris tikrovę galėtų taip radikaliai perkeisti, kad ji taptų švente. Beprotiška būtų tikėtis, kad kažkas Vasario 16-ąją, skambant varpams, mostels nelyg burtų lazdele, ir pasaulis akimoju persikeis. Tad reikia galvoti, ar įmanoma kaži kokia visuomenės susitaikymo, paliaubų formulė? Gal galima ją, ar bent jos dalį, pasiskolinti iš Bažnyčios, kažkaip permodeliuoti ir pamėginti pritaikyti. Utopija, aišku, bet ji niekam negali pakenkti, o jei formulė stebuklingu būdu suveiktų, mūsų tamsumose gal atsirastų ir properšų, pro kurias imtų plūsti šviesa.
Nagi, pasvarstykime, kas tiktų, koks galėtų būti tas pirmasis žingsnis? Per šventas mišias krikščionys Viešpačiui ir vieni kitiems bendra formule garsiai išpažįsta savo nusidėjimus mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Atsiprašo Viešpaties ir vieni kitų. Išpažinę ir atsiprašę, apsišlavinėję sielose jie pakviečiami švęsti aukojimo šventę. Netikinčiam ši schema nelabai tinka, nes ji visų pirma nukreipta į Tą, kuriuo jis netiki ir kurio jam nėra. Na, bet nėra ir tokio netikšos, kuriam apskritai nebūtų nieko švento. Kažkuo jis vis dėlto tiki. Kitaip juk negalėtų kaip žmogus gyventi.
Sekuliariam protui Dievo vietoje galėtų būti įkurdinta Tėvynė. Įsivaizduokime tokį pasaulietinį valstybės vyrų ir moterų, o ir visuotinį visų prisipažinimą Tėvynei. Ypatingai šioje formulėje aktualus ir tikras žodis „apsileidimai“, kurių kiekvienas turime į valias. Blogus darbus išpažinti kažin ar atsirastų drąsos ir dvasios – mat už blogus darbus Tėvynei gali susilaukti ir pelnytos bausmės. Tad nusidėjimus darbais iš formulės tektų išbraukti. Prisipažinimą supaprastinti, paliekant nusidėjimus žodžiais, mintimis ir apsileidimais. Pakaktų ir to, jei dar už tuos smulkesnius nusidėjimus būtų ir nuoširdžiai bent per šventę atgailaujama. Toks išpažinimas nebūtų per daug sunkus ir neperžengiamas.
Jo esmė – nuoširdus atsiprašymas. Atsiprašymas Lietuvos ir visų atsiprašymas visiems. Juk ne kas kitas, o nuoširdus atsiprašymas atveria susitaikymo ir bendrystės perspektyvą.
Pamėginkime įsivaizduoti tą istorinės dienos rytą, kuris prasideda visuotiniu „Atsiprašau“. Tokia tad ir būtų mano šventinė idėja Lietuvai.
Komentaras perskaitytas ir per Katalikų radijo „Mažąją studiją“