Valstybės atkūrimo trisdešimtmečio proga netikėtai įsiplieskė VSD skandalas, kurio pagrindinė potekstė – kas iš tikro valdo mūsų valstybę, kas duoda užklausas ir nurodymus slaptosioms tarnyboms, kurios institucijos turi „raumenų“ ir kurios yra tik simuliakrai?
Taikydami sinchronijos principą, į šiuos klausimus tikrai negausime jokio atsakymo, nes slaptoji valstybės institucija nėra šiandien nukritęs iš dangaus kažkoks darinys, kuris neva veikia įstatymų ir konstitucijos rėmuose, kai to veikimo pagrindų ir intencijų patikrinti niekas neturi galių, kaip negalėjo net Seimo VSGK komisija išsireikalauti iš buvusio VSD vadovo A. Pociaus, KGB rezervisto, 12 pažymų, ant kurių buvo uždėtas valstybės paslapties antspaudas. Niekas negali patikrinti, kiek tokių antspaudų buvo uždėta ir ant bylų, kuriose buvo informacija apie veikiančių politiniame lauke veikėjų tikrųjų, o ne legendinių CV.
VSD institucija ir jo veikimo tradicija turi savo istoriją, ir norint suprasti, kaip ir ką ji veikia, turėtume tirti, pasitelkdami diachronijos (t.y. istorinį) metodą.
Niekam ne paslaptis, kad tą instituciją nuo pat jos užuomazgų kūrė Konservatorių pirmtakai, kurie vykdė ir kažkokią neaiškią liustraciją su protrūkiais ir gausybe nesusipratimų bei provokacijų. Prie tos institucijos naujagimio lopšio stovėjo dabar jau marginalizuoti sąjūdžio ir pirmosios vyriausybės politikai – Audrius Butkevičius su Zigmu Vaišvila, kurie dabar padaryti vos ne valstybės priešais, talkinant tam pačiam VSD pagal kažkieno neviešą užsakymą.
Tokių metamorfozių slaptasis iniciatorius, niekam ne paslaptis, buvo patriarchas Vytautas Landsbergis, kuris ir tapo dabartinio VSD tikruoju krikštatėviu, ir savo krikštatėviškas funkcijas kruopščiai ir skrupulingai atliekantis iki šiol. Kruopštumas – tikrai geras Patriarcho bruožas.
Nedaug kas tikriausiai atkreipė dėmesį, kad paskutiniaisiais D. Grybauskaitės valdymo metais labai retai, net pažeidžiant įstatymus, buvo šaukiama Valstybės gynimo Taryba, kurios pareiga formuluoti užduotis VSD. Įsivaizduokime, naujų užduočių institucija negauna jokių, bet turi veikti ir atsiskaityti. Juokingas paradoksas, kvepiantis institucijos saviveikla, bet juk taip nebuvo – institucija vykdė „kažkieno“ suformuluotas užduotis, bet ne Valstybės gynimo tarybos. Nutekėjusi į viešumą informacija tiesiog pirštu į akį rodo, kas buvo užduočių užsakovas.
Protingi ir politinius procesus sekantys žmonės supranta: nėra čia ką aiškintis – konservatorių sukurta ir D.Grybauskaitės „sustyguota“ struktūra niekados nepradės tarnauti kitam vidaus politiniam užsakovui. Anksčiau jie karštligiškai skubino pirmalaikius rinkimus, mėgino bet kokiu pretekstu sukelti Seimo krizę ir laukė(ia) konservatorių pergalės rinkimuose. Ta kryptimi veikia ir šiandien.
Kitaip negalėjo ir negali būti, kad partija, dešimtmečius turėjusi tokį galios instrumentą, kurį pati sukūrė, imtų ir atiduotų jį savo politiniams oponentams. Tai visai suprantama mūsų iškreiptos demokratijos sąlygomis. Bet normalios, klasikinės demokratijos apibrėžtyje tai – politinis skandalas, kuris, suvokiant galimas politines pasėkmes, mano giliu įsitikinimu, bus numuilintas.