Monika Midverytė OFS | Bernardinai.lt
Šiuo metu per pasaulį ritasi pilietinių iniciatyvų banga, raginanti investuotojus atsiimti savo kapitalą iš iškastinio kuro korporacijų. Mokslininkai teigia, kad norint išsaugoti planetą ir save pačius nuo ekologinės katastrofos, didžiąją dalį iškastinio kuro telkinių turime palikti po žeme. „Buvęs geologijos tarnybos vadovas Juozas Mockevičius mėgo sakyti, kad akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad neliko akmenų. Ir jis visiškai teisus! Naftos amžius baigsis ne todėl, kad nafta baigsis, bet todėl, kad mums jau nebeapsimokės toliau eksploatuoti naftos išteklių, jų naudojimas kels per didelių nuostolių ir pavojų žmonijos ateičiai“, – teigia aplinkosaugos ekspertas, „Darnaus vystymosi centro“ direktorius Liutauras Stoškus.
Paskatinta kampanijos „Keep it in the ground“ (Laikykite tai po žeme), didžiulė medijų grupė „Guardian media group“ (GMG) apsisprendė nebeinvestuoti į iškastinio kuro sektorių ir savo milžinišką 800 mln. svarų sterlingų kapitalą perkelti į kitas sritis. Dabar jie tęsia šią kampaniją ir ragina tą patį padaryti kitus du didžiulius labdaros fondus. Panašios kampanijos populiarėja tarp JAV studentų. Kokiais ekonominiais skaičiavimais galima pagrįsti, jog verta ir apsimoka finansavimą perkelti į kitas energetikos sritis?
Kompanija, kurią šiuo metu vykdo Guardian grupė, „Palikti žemėje“, sakyčiau, nesiremia įprastine ekonomika, ir čia nevertėtų ieškoti ekonominių pagrindimų. Mano galva, pasaulyje atsiranda labai svarbi tendencija – žmonės ima suprasti investicijų darnumo svarbą. Socialinės atsakomybės klausimus aptariančiuose tinklalapiuose apskritai kalbama, kad investicijos į iškastinį kurą turėtų būti vadinamos amoraliomis ir niekaip nesuderinamomis su darnaus vystymosi principais.
Yra nemažai tarptautinių organizacijų, tokių kaip „Bankwatch“, kurios orientuojasi į bankų investitorių portfelių analizę ir skatina juos pasirinkti tuos operatorius, kurie pasižada eiti darnaus investavimo keliu.
Kita vertus, didelės kompanijos ir labai daug pensijų fondų investuoja savo pinigus į iškastinio kuro korporacijas. Pavyzdžiui, didžiąją dalį „Chevron“ investicijų portfelio sudaro Norvegijos pensijų fondai. Viena vertus, žmonės nori, kad investicijos būtų darnesnės, ir net būtų linkę dalį savo atlyginimo skirti spręsti klimato kaitos klausimams, bet kartu tie patys žmonės rūpinasi savo ateitimi ir skiria dalį savo pinigų pensijų fondams reikalaudami, kad šie duotų greitą ir kuo didesnę grąžą. Taip susiduriame su dviem visiškai priešingų krypčių vektoriais. Atrodo, žmogui lyg ir rūpi klimato kaita, bet investuodamas jis siekia, kad investicijos duotų grąžą čia ir dabar. Šiuo metu didžiausią grąžą duoda investicijos į iškastinio kuro sektorių.
Tačiau atrodo, kad pensijų fondų investavimas į iškastinį kurą taip pat yra trumparegiškas, kadangi, remiantis moksliniais skaičiavimais, didelė dalis jau išieškotų naftos ir dujų telkinių turi likti po žeme, o iškastinio kuro korporacijos daug investicijų skiria žvalgyti naujus telkinius, kurie galbūt niekada nebus eksploatuojami sugriežtinus aplinkosaugos politiką… Tuomet žmonių investicijos gali „sudegti“.
Pati gerai pasakėte, kad galbūt atsiras tarptautinių apribojimų. Deja, kaip žinoma, iki šiol nė vienoje tarptautinėje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje nuo Kioto protokolo pabaigos nebuvo priimtas joks susitarimas. Akivaizdu, kad rizikos lygis lieka neapčiuopiamas, ji ne visiškai suvokiama.
Būtina kalbėti apie dabartinius energijos šaltinių kaštus. Jeigu palyginsime atsinaujinančių energijos šaltinių kaštus su iškastinio kuro kaštais, pamatysime, kad dar neturime tokių atsinaujinančios energijos šaltinių, kurių energijos vienetą pagaminti būtų pigiau, negu naudojant iškastinį kurą (neskaitant hidroenergetikos).
Akivaizdu, kad ekonomika orientuojasi pasinaudoti tuo, kas pigu. Antra, susiduriame su tuo, kad investicijos į iškastinį kurą jau yra padarytos. Tos investicijos, didėjant atsinaujinančios energetikos daliai, patiria didesnę riziką neatsipirkti per planuotą laiką. Vadinasi, įmonės, kurios skolinosi ir investavo į, tarkime, anglies gavybą, patiria pavojų, kad jų veikla neatsipirks, ir todėl yra suinteresuotos visais būdais stabdyti atsinaujinančios energetikos rinką, kad kompensuotų savo patirtas išlaidas.
Lietuva yra labai geroje situacijoje, kadangi nesame priklausomi nuo anglies. Tačiau Lenkija, didžiąją dalį savo ekonomikos grindžianti anglies pramone, šiuo metu jau pradeda patirti nuostolių. Tai sukuria didelį socialinį spaudimą, nes daug gyventojų dirba anglies pramonėje. Įsivaizduokime, kad tokioje situacijoje Lenkija didintų savo investicijas į atsinaujinančią energetiką. Akivaizdu, kad tuo atveju anglies pramonė darytųsi dar mažiau konkurencinga. Valstybė turi galvoti, kas jai yra geriau. Investicijos į atsinaujinančią energetiką kuria privalumą ateičiai, bet kartu reikia rasti papildomų lėšų anglies pramonės darbuotojų socialinėms išmokoms, perorganizuoti juos į kitus darbus. Šie dalykai taip glaudžiai susiję tarpusavyje, kad kartais mes, net ir turėdami gerų intencijų, suprasdami, ką mūsų gyvenimui reiškia klimato kaita, sunkiai judame į priekį.
Pasaulio banko prezidentas Jim Yong Kim teigia, kad reikia kuo skubiau atsisakyti iškastinio kuro subsidijavimo ir vietoj to įvesti anglies mokesčius. Pasak jo, penktadalis turtingiausiųjų šalies gyventojų šešis kartus daugiau pasipelno iš subsidijų nei vargingiausieji 20 proc. Lietuvoje taip pat teikiamos šildymo lengvatos gyventojams. Kaip reikėtų keisti šią sistemą, kad nesukeltume pasipiktinimo audros ir neapsunkintume pažeidžiamiausių visuomenės grupių?
Priartėjant prie Lietuvos, norėčiau atsitraukti nuo subsidijavimo ir PVM lengvatų gyventojams, bet pakalbėti apie tai, kaip Lietuva elgiasi strateginiais klausimais. Priklausydami nuo vieno gamtinių dujų tiekėjo buvome keblioje padėtyje, kita vertus, tai buvo geriausia proga pamažu visai atsisakyti gamtinių dujų naudojimo. Turėjome tam stiprią intenciją. Tačiau vietoj to mes pasistatėme suskystintų dujų terminalą, kurio pajėgumai kelis kartus didesni, negu mums reikia. Sprendimas buvo grindžiamas energetine nepriklausomybe, bet iš esmės prisirišome prie iškastinio kuro dar kelis dešimtmečius į priekį. Akivaizdu, jog dabar mūsų paskatos jo atsisakyti yra kur kas mažesnės.
Tuo tarpu tie, kurie bando sakyti, kad mums vargu ar bereikia ieškoti netradicinių angliavandenilių, sulaukia isterinės reakcijos. Nepaisome argumentų, kad jų gavybos pasekmės kol kas yra neprognozuojamos ir avariniai atvejai sukelia katastrofiškų padarinių vietos gyventojams. Toje srityje dirbantys mokslininkai sako, jog nekyla klausimas, ar hidraulinio ardymo skystis pateks į aplinką, bet tik kada tai įvyks. Tai gali nutikti po penkiasdešimt ar šimto metų, bet procesas vyks. Nepaisydama to, Vyriausybė toliau deklaruoja, kad tai mums labai svarbu, nustato lengvatų pirmiems trejiems gavybos metams – tik 1 proc. mokestį už valstybinių išteklių naudojimą. Visa tai rodo, kad valdžios požiūris į klimato kaitą ir atsinaujinančią energetiką yra atsilikęs, XX a. vidurio mąstymas. O Lietuva galėtų būti kaip viena iš tų, kuri mažiausiai skausmingai gali pereiti prie atsinaujinančių išteklių naudojimo. Nepaisydami to, dabar palaikome tokias šalis kaip Lenkija. Tai aiškiai demonstruoja, kad valdžia nesuvokia, kokia yra optimali valstybės strategija klimato kaitos klausimais.
Minėjote, kad turėjome šansą atsisakyti gamtinių dujų, bet pasukome kita linkme. Kokiais būdais Lietuva galėtų sumažinti dujų poreikį?
Galima skatinti privačių dujų vartotojus atsisakyti dujų katilų ir pereiti prie patalpų šildymo elektros energija. Kaip pigiai šildytis energija? Galima naudoti šilumos siurblius. Jie leidžia 3–4 kartus sumažinti šildymosi energija kaštus. Be to, šiuo metu modernizuojamos katilinės, po truputį pereiname nuo dujų prie biokuro. Tokiu būdu palaipsniui pasieksime, kad mums dujų nelabai ir reikės.
Taip pat reikia didinti energijos naudojimo efektyvumą renovuojant namus. Dabar namų ūkiai patiria didelių šilumos nuostolių, daug jos atiduoda į aplinką. Laimė, šis procesas jau vyksta.
Faktai rodo, kad Lietuva yra šalis, galinti daug geriau išvystyti vėjo energetiką. Būtų svarbu panaudoti ES paramą gerinant elektros perdavimo tinklus. Reikėtų geresnių vėjo energetikos vystymo strategijų: išnaudoti jūros vėjo energetiką ir visą sausumos vėjo jėgainių potencialą. Tai mums leistų stipriai sumažinti elektros energijos kainą ir skatintų namų vartotojus įsidiegti šilumos siurblius, pereiti nuo šildymosi dujomis prie šildymosi elektra.
Tačiau sąmoningo apsisprendimo iki šiol nėra, bandome orientuotis į centralizuotus energijos gamintojus, mums paprasčiau kalbėti, kad pasistatysime atominę elektrinę, kuri visą šalį aprūpins elektra. Nesuprantame, kad investicijos į tokį objektą yra labai didelės ir mažai šaliai būtų itin sudėtinga suvaldyti tokį projektą, nes visos ekonominės pasekmės krenta ant gyventojų pečių.
Tuo tarpu pasaulyje specialistai vieningai kalba, kad norint turėti stabilią sistemą, reikia atsisakyti sovietinio centralizuoto energijos tiekimo ir pereiti prie visai kitokios – interneto principu veikiančios energetikos sistemos – kai elektra gaminama kuo arčiau vartotojo. Žmogus, pasigaminęs elektros perteklių, galėtų tiekti jį į tinklą tiems, kuriems šiuo metu trūksta, ir atvirkščiai – gauti energiją, kai trūksta pačiam. Atsinaujinanti energetika kaip tik yra labai tinkama tokiai decentralizuotai sistemai kurti.
Mano galva, nenorėjimas suprasti ateities perspektyvų bei problemų sprendimas praėjusio šimtmečio metodais mums ir neleidžia pasiekti proveržio energetikos srityje ir tikslingai sukoncentruoti investicijų. Dabar mėtomės šen ir ten. 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje beveik visiškai nenumatyta pinigų atsinaujinančios energetikos plėtrai. Tai rodo, kad kol kas valdantieji nesuvokia problemos masto ir sprendžia ją įprastiniais XX a. metodais.
Naujausia mokslinė studija įrodo, kad, norint sustabdyti vidutinės temperatūros kilimą ties 2 laipsnių, didžioji dalis žinomų iškastinio kuro telkinių turi likti po žeme, jų negalima sudeginti. Tai sudaro 80 proc. akmens anglies, trečdalį naftos ir pusę dujų rezervų. Nepaisydama to, Lietuvos valdžia siekia pritraukti kompanijas, kurios žvalgytų naujus plotus Vakarų Lietuvoje ir išgautų ten skalūnų naftą. Pradžioje, kalbant apie netradicinių angliavandenilių gavybą, buvo vartojamas energetinės nepriklausomybės argumentas, esą turėsime savo gamtinių dujų ir nebebūsime priklausomi nuo „Gazprom“. Dabar jau niekas nekalba, kad Lietuvos gelmėse yra skalūninių dujų, bet kalbama apie skalūninės naftos gavybą, tad pastarasis argumentas atkrinta.
Parama skalūninei ideologijai iš dalies susijusi su geopolitika, padidėjusiu Rusijos agresyvumu. Viliamasi, kad pritraukus Vakarų korporacijų investicijas, jos bus suinteresuotos ginti savo kapitalą mūsų šalyje. Toks mąstymas neprasilenkia su logika.
Tačiau mes net nesame įvertinę, kokių pasekmių tai turės turizmui, gana gerai besivystančiam Vakarų Lietuvoje, žemės ūkiui, nekilnojamojo turto kainai. Nedarome kaštų-naudos analizės, nors valstybės tikslas turėtų būti išsiaiškinti, kokios naudos ir žalos atneštų tokie projektai.
Šiuo metu, kai pasaulinės naftos kainos taip nukritusios, kalbėti, kad investuosime į technologijas, kurios yra pačios brangiausios ir net nekonkurencingos, mano galva, yra visiška nesąmonė.
JAV skalūninių angliavandenilių gavyba buvo pelninga tik tuo metu, kai pasaulinė naftos kaina viršijo 100–110 dolerių už barelį. Vidutiniai skalūnų angliavandenilių gavybos kaštai yra apie 80–90 dolerių už barelį. Bet kokiu atveju, tokia kaina nekonkurencinga dabar rinkoje esančioms tradicinės naftos kainoms.
Kompanijos, investavusios į skalūninių angliavandenilių gavybą, patiria milijardinių nuostolių. Pažiūrėję į milžinių „Chevron“ ar „Shell“ 2013–2014 m. ataskaitas, pamatytume, kad jų nuostoliai siekia dešimtis milijardų dolerių. Šios kompanijos iš Ukrainos ir Lietuvos išėjo ne dėl to, kad žygaitiškiai juos išvijo, bet todėl, kad jie nebeturi išteklių investuoti į tokias vietas, kur visiškai nėra jokių garantijų. Jie jau dabar nesugeba grąžinti skolų, kurias yra paėmę investuoti į naujų išteklių paiešką. Laikosi tik tos kompanijos, kurios pirmosios pradėjo šį verslą, sugebėjo sumažinti gavybos kaštus iki 60 dolerių už barelį ir diversifikavo energijos gamybos šaltinius – turi ir tradicinių, ir netradicinių angliavandenilių. Pajamos iš tradicinių angliavandenilių padengia skalūnų nuostolius.
Žinodamos, kad teks palikti didžiąją dalį išteklių po žeme, šalys, turinčios tradicinio iškastinio kuro, stengsis kuo greičiau jį parduoti. Vyksta savotiškas išpardavimas, dėl to naftos kainos rinkoje turėtų išlikti žemos. Buvęs geologijos tarnybos vadovas sakydavo, kad akmens amžius baigėsi ne dėl to, jog neliko akmenų. Naftos amžius baigsis ne todėl, kad nafta baigsis, bet todėl, kad mums jau nebeapsimokės toliau eksploatuoti naftos išteklių, jų naudojimas kels per didelių nuostolių. Greitai neapsimokės ir anglis, kuri šiuo metu yra pigiausias energijos šaltinis. Šitam kontekste kalbėti apie investicijas į skalūnus, kurie yra vieni brangiausių, mano galva, yra visiška nesąmonė ir prieštarauja net ir elementariai ekonominei logikai.
ES apyvartiniai taršos leidimai turbūt daugeliui yra nelabai pažįstama tema. Jie reguliuoja šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimus iš Europos energetikos, pramonės ir vidinių skrydžių sektorių, tačiau rinkoje yra didžiulis ATL perteklius, kurį bandoma pašalinti. Vis dėlto Lietuva prisijungė prie valstybių mažumos, kuri nori pertvarką atidėti iki 2021 m. Ar galėtumėte plačiau pristatyti šią problemą ir galimus jos sprendimo būdus?
Apyvartiniai taršos leidimai padeda sumažinti transporto, pramonės ir energetikos sektorių taršą. Jeigu neišmeti į aplinką viso tau leidžiamo taršos kiekio, gali parduoti jį kitiems ir mažinti šiltnamio dujų emisijas, patirdamas mažiausius ekonominius nuostolius.
Bėda ta, kad dėl ekonominės krizės, kuri buvo ištikusi Europą, rinkoje susidarė didžiulis apyvartinių taršos leidimų perteklius, ir ši sistema nebeveikia. Rinkoje yra daugiau leidimų, negu visi sektoriai per metus išmeta teršalų kartu sudėjus. 2013 metais rinkoje buvo 2 milijardai perteklinių taršos leidimų. Europos Taryba ilgai diskutavo, ką daryti, buvo sutarta 900 mln. šių leidimų atidėti į šalį, kad jie nepasiektų rinkos iki 2020 m. Lietuva pritarė pačiam išėmimo faktui, bet ilgai priešinosi, kad tai būtų padaryta pačiu artimiausiu laiku. Man labai gaila, kad Lietuva dažnai yra tarp tų valstybių, kurios blokuoja ambicingesnius tikslus toje srityje.
Ekspertai sako, kad jeigu atidėsime priemonės taikymą, susidarys dar didesnis perteklius, ir dabartinis susitarimas nebeteks prasmės. Tuo tarpu Lietuva galėtų turėti pelno pardavusi apyvartinės taršos leidimus, kadangi išėmus dalį leidimų iš rinkos didėja jų kaina. Nepaisydama to, Vyriausybė palaikė Lenkijos poziciją, kuri siūlo atidėti perteklinių leidimų išėmimą iš rinkos iki 2019 metų. Negirdėjau Vyriausybės aiškinimo, kodėl ji laikėsi tokios keistos pozicijos.