Matyt, pagrindinė lietuviško liberalo savybė – jokių kultūrinių orientyrų neturėjimas. Tai akivaizdžiai matyti iš savivaldybės dabartinės administracijos veiklos. Demonstruojamas tiesmukas supratimas, kad kultūra yra visa ir bet kas, ką sukuria visuomenė, o tie kultūros išraiškos elementai yra vertingesni, kurie sulaukia daugiau „laikų“ ir „klikų“. Tad nereikėtų stebėtis, kad kokia barokinė Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia tiems žmonėms neatrodo bent kiek vertingesnė nei priešais ją projektuojamas stiklo ir betono kubas.
Man giliai įstrigo kažkada mero Remigijaus Šimašiaus pasakyti žodžiai, kad Laurynas Gucevičius buvo savo laikmečio chuliganas, nes išdrįso projektuoti katedrą neatitinkančią to meto kanonų.
Būtų sunku surasti geresnę iliustraciją, atspindinčią iškreiptą pagrindinio liberalų šauklio požiūrį į kultūros reiškinius. Bet vienas dalykas yra nežinoti, o kitas dalykas savo nežinojimą transliuoti absurdiškomis chuliganizmą pateisinančiomis formomis. Kiekvienas bent minimaliai susipažinęs su L. Gucevičiaus kūryba turėtų kraupti nuo tokių pavyzdžių. Nes būtent katedra yra puikus pavyzdys, kaip jautriai Gucevičius sugebėjo derinti stilius. Kaip plastiškai barokinę Šv. Kazimiero koplyčią įkomponavo į klasicistinį katedros rūbą nepabijodamas šoninių kolonadų su barokinėmis skulptūromis ir tokiu būdu pratęsdamas Šv. Kazimiero katedros motyvą. Dabar retas ir atskiria, kur prasideda ir baigiasi senieji statiniai. Su tokia pagarba į ankstesnių architektų darbus žiūrintį profesionalą vadinti chuliganu gali tik bet kokius kultūrinius orientyrus praradęs žmogus. Todėl ar turėtume stebėtis, kodėl jokio kultūrinio konteksto neturintys, susiformavusią gamtinę aplinką ignoruojantys euroremontiniai projektai yra pristatomi kaip didžiuliai miesto kultūriniai laimėjimai.
Gal būčiau ir nekalbėjęs apie tai, jei ne šiandienos atsitiktinai savivaldybės koridoriuose išgirsta žinia, kad administracija savo kažkokiuose pasitarimuose jau seniai priėmė kažkokį sprendimą nebeužsiimti pačiai pastato Polocko 52 atgaivinimu, o ieškoti kam čia dešimčiai metų aukciono būdu išnuomoti šį pastatą už 1 eurą. Ir visa tai po to, kai tiek investuota lėšų ir pastangų rengiant projektinius pastato išgelbėjimo dokumentus. Kai bendruomenės patikėjo, kad savivalda gali imtis lyderystės ir skatinti ne tik verslą, bet ir kultūrinių centrų kūrimąsi. Kai yra galimybė susitvarkyti pastatą už ES kultūros centrų vystymui skirtus pinigus. Kai buvo visi metai paruošti konkursinius dokumentus. Po to, kai buvo nuolat klausinėjama, kaip sekasi, ar turite minčių, ar nereikia pagalbos dirbant prie Kultūros ministerijos paraiškos koncepcijos. Toks įspūdis, kad po administracijos vadovo pasikeitimo visiškai nebeliko dėmesio kultūrai.
Aš nesuprantu, kodėl nebuvo galima pasikviesti tuos žmones, kurie žinojo, kaip šį pastatą atgaivinti, kurie teikė pasiūlymus ir net papunkčiui surašė, kokius veiksmus reikia atlikti tam, kad lėšos būtų gautos ir pastatas suremontuotas. Netgi ir paraišką būtų už ačiū parengę. Jokios reakcijos! Visiška kultūrine impotencija serganti savivaldybė net nesugeba suprasti savo neįgalumo ir toliau bando imituoti sprendimus net nesivargindama informuoti tuos, kurie negailėdami savo laiko vakarais dirbo prie pasiūlymų, kaip prikelti šį unikalų objektą ir panaudoti istorijos ir kultūros puoselėjimo tikslais. Tokio nejautrumo kontekstui gali net akmuo pavydėti. Cinizmas? Ne, tai primityvusis bukumas, dėl kurio net ir pykti neišeina. Juk ant ligonių nepykstama.