Perskaičius UAB „Vilniaus viešasis transportas“ (toliau – VVT) parengtą elektrinio transporto atnaujinimo planą tapo galutinai aišku: viešojo transporto vystymo strategija iš vietos taip ir nepasistūmėjo.
Keletas pagrindinių pastabų:
– troleibusų savybę – ilgaamžiškumą – naujieji įmonės vadybininkai sugeba parodyti kaip neigiamą, tad gyventojams nebėra nieko kito tikėtis, tik kad įmonė orientuosis į nekokybiškas, ne ilgiau nei 8 metus (berods, būtent toks patvirtintas nusidėvėjimo terminas) tarnaujančias transporto priemones;
– plane aiškiai konstatuojama: kontaktinio tinklo keitimas į elektrinių autobusų įkrovos stoteles neturi jokios ekonominės logikos, tačiau iš to daroma išvada: nors kontaktinio tinklo būklė ir nebloga, vis tiek palaipsniui reikia pereiti prie elektrinių autobusų. Nepateikiami ir jokie ekonominiai paskaičiavimai, kodėl reikia atsisakyti funkcionuojančio kontaktinio tinklo ir pereiti prie visiškai naujos infrastruktūros, kurią įdiegti net turtingi ES miestai be ES paramos neįstengtų. Spėčiau, kad viena iš tokios „logikos“ priežasčių, – įmonėje nebeliko kompetetingų, kontaktinį tinklą ir troleibusų eksploatavimo subtilumus išmanančių žmonių;
– plane neanalizuojami kiti kontaktinio tinklo plėtros ir modernizavimo aspektai, kurie leistų dar labiau sumažinti elektrinio transporto ridos savikainą;
– nors Tarybos sprendime yra aiškiai konstatuota, kad kasmet turi būti sukaupta po 2 mln. eurų elektriniam transportui atnaujinti (tai buvo suderinta ir su įmonės vadovu), dabartiniame plane liko tie patys 2 mln. eurų, tik jau per trejus metus. Taigi, iki 2020 metų turėjo būti sukaupta 8 mln. eurų, kad lizingo būdu būtų galima įsigyti ne 5, kaip dabar siūloma plane, o bent 30 naujų transporto priemonių;
– iš plano matyti – tikėtis esminio proveržio vystant elektrinį transportą nėra pagrindo: vidutinis troleibusų amžius 2020 m. išliks nepakitęs – 19,10 metų;
– plane numatyta kasmet išleisti po 100 tūkst. elektrinių autobusų surinkimo galimybių analizei ir nėra pateikta jokios konkrečios informacijos, kuri leistų tikėtis, kad suplanuotos lėšos duos nors kokį efektą: nėra rodiklių, nėra pagrindimo tokiems darbams, neaišku, kodėl orientuojamasi tik į autobusus. Be tokios informacijos pritarti šiai priemonei negalima.