Kalbėdami apie konservatorių galimybes rinkimuose politologai dažnai kalba apie jų „stiklines lubas“, kurių niekaip jiems nepasiseka pramušti. Skaitant V. Laučiaus ar V. Rachlevičiaus tekstus nenorom kyla mintis apie dešiniojo pusrutulio lubas, kurios pasireiškia aršia ir gerokai neadekvačia reakcija į klimato kaitos problematiką. Tokie teiginiai kaip „milijardų švaistymas bandant pakeisti planetos klimatą“ (čia ir toliau kabutėse kur nurodyta – V. Laučiaus terminai) ir panašūs akivaizdžiai rodo, kad nesibodima net realybės neatitinkančių klišių. Tą drąsiai teigiu, nes valstybių subsidijos iškastiniam kurui kol kas yra gerokai didesnės nei atsinaujinančiai energetikai. Ir neteko girdėti, kad tie patys autoriai būtų kada kalbėję apie milijardų švaistymą teršiant aplinką ir naikinant ekosistemų stabilumą. „Nekirsk medžio, jį sodink“ ir „Nemesk šiukšlių į mišką“, – daugiau mažiau yra viskas, kuo apsiriboja jų supratimas apie aplinkosaugos reikalus. Jau net neakcentuojant to, kad ne klimatą bandoma keisti, o mažinti poveikį jam. Nes pasekmės bus nepalyginamai skaudesnės nei sukeltos Corona viruso. Bet net ir jo protrūkis greičiausiai nebūtų tokio masto, jei turėtume normalią žiemą, o ne pusę metų trunkantį rudenį.
Diena, kai Andrius Kubilius „atrado“ antropogeninę klimato kaitą, suteikė vilčių, kad ir dešinojoje stovykloje įvyks šiokia tokia pozityvi slinktis, tačiau panašu, kad įtakingi ir politikų luomui nepriklausantys dešinieji dar ilgai nekeis savo retorikos. Klausimas, kodėl taip yra, man iki šiol yra atviras. Bandysim ta tema padiskutuoti, kai gyvenimas grįš į normalias vėžes.
Gyvenimo ekosistemų galimybių ribose siekis kontrastuoja su ekonominio augimo siekiu. „Nesibaigiančios gyvenimo džiaugsmo kelionės“ (VL) noras iš esmės daug kam yra geresnio gyvenimo sinonimas, o valstybė, galinti tai užtikrinti, tikriausiai atitiktų tų žmonių gerovės valstybės sampratą. „Ieškoti savęs“ kelionėse ir įvairių „patiekalų lėkštėse“, kaip taikliai tai įvardina VL, yra tokių žmonių gyvenimo variklis ir, matyt, prasmė.
Bet grįžkim prie „dešiniojo pusrutulio“ ir klimato kaitos. Drįsčiau apibendrinti, kad asmeniniai įpročiai neretai yra itin stiprus veiksnys, nulemiantis retorikos lygį. Štai VL neretai savo pasisakymais FB ar net paprastai puikiais analitiniais tekstais, kuriais ne kartą dalinausi su pasimėgavimu, žvelgia į pasaulį pro automobilio stiklą. Paniekinamas žvilgsnis į pastangas atkreipti visuomenės dėmesį į automobilių sukeliamas problemas skelbiant judriąją savaitę ar dviratininkų traktavimas kaip trukdžių, jau nekalbant apie atvirą tyčiojimąsi iš nors ir silpnai sukoncentruoto, bet vis dėlto pagirtino pabandymo įvesti bent jau automobilių registravimo mokestį, – visa tai irgi rasite VL tekstuose. Juose netikėtai VL atsistoja į tą pačią gretą kartu su smagiai pagarsėjusiu Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus vyriausiuoju tyrėju Vaidu Giršvildu, kuris atvirai neseniai visiems prisipažino, kad niekada nemėgo dviratininkų, autobusų ir troleibusų vairuotojų bei pėsčiųjų. Labai panašu, kad ta vidine nemeile pulsuoja ir VL ir dėl to aštriai blokuoja bet kokias pastangas išbraukti automobilį iš šeimos draugų sąrašo.
Aplinkosauga plačiąja prasme, kaip bežiūrėsi, yra pasikėsinimas prieš Jo Šventenybę Automobilį. Auto mokesčiai, CO2 išmetimų mažinimas, viešo transporto, dviračių skatinimas – visa tai yra reali grėsmė gyvenimo džiaugsmui, kurį suteikia mašina. Nepaisant to, kad prarandamos erdvės, teršiamas oras, o spūstys gatvėse sukelia daugiau diskomforto nei naudos. Pritaikius garsiąją frazę galim teigti: ar dėl to kovojom, kad negalėtume automobiliu važinėti! Natūralu, kad „Gretos Thunberg nesąmonės“ (VL) tada turi erzinti. Ir gana smarkiai.
Tad kaip dabar atskirti, ar tai „dešiniojo pusrutulio lubos“, ar intuityvios grėsmės savo pomėgiams ar tiesiog įpročiams pojūtis?