Lino Vildžiūno kalba, nuskambėjusi prieš Vasario 16-ąją, (prisiminti ČIA) yra savotiškas lakmuso popierėlis, leidžiantis kiekvienam pasitikrinti, ar jau žiūrime į savo tautos istoriją ir projektuojame jos ateitį kaip nelabai ką bendra su tuo turintys individai, ar vis dar kaip kultūrinės bendrijos nariai. Kultūrinei bendrijai yra svarbūs ir simboliai, kurie turi istorinį krūvį, ir žmonės, savo gyvenimus pašventę tos kultūrinės bendrijos išlikimui jai sudėtingais istoriniais tarpsniais.
Matyt, tai yra takoskyra tarp „tarptautines“ ar „europines“ kultūrines vertybes kuriančiųjų ir nacionalinį tapatumą puoselėjančiųjų. Globalizacija diktuoja savo madas ir nacionaliniai ypatumai toleruojami tik virtuvėje ir muziejuose. Visus skirtumus, tarp jų – ir biologinius, drąsiai naikinanti pasaulėžiūra visokeriopai proteguoja ir gina tik vieną – finansinio pajėgumo – skirtumą.
Skirtingos finansinės galimybės šiais laikais ima lemti daugiau nei kultūriniai skirtumai. Formuojasi verslo, elitinė kultūra su įvairom jos atmainom, ir visa kita – kas nuo to atlieka. Vietoj tautinių skirtumų demonstruojami perkamosios galios skirtumai, buriantys į grupes ne tautiniu, bet turtiniu pagrindu. Kuo tokie daugiau luominę struktūrą primenantys dariniai yra pranašesni už kultūriniu pagrindu siejamas bendruomenes? Ir ypač už tas, kurios net finansinius svertus išnaudoja savo interesams apginti.
Kita vertus, tai vyko nuolatos. Ir net nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Lietuvos polonizacija prasidėjo nuo to, kai valdžia, padėtis visuomenėje ir išsilavinimas tapo neatsiejamas nuo lenkų kalbos, kuria ir buvo dėstoma Vilniaus universitete. Lenkinamos lietuviškos pavardės. Lietuvių kalba liko ir tiko tik būrams. Dabartinės diskusijos dėl dvigubos w yra tų laikų aidai. Lenkiškai kalbanti turtingoji aukštuomenė ir lietuviškai kalbanti valstietiškoji prastuomenė. Bet būtent ta valstietiška dalis, išsaugojusi kultūrinį identitetą, ir davė pradą modernios valstybės susiformavimui XX a. pradžioje, su visa derama pagarba 1863 metų sukilimo dalyviams.
Todėl, rodos, tereikia tik atsigręžti į tokią dar visai „šviežią“, tik keleto šimtmečių senumo Lietuvos istoriją, ir supranti, kad mes išlikome, Lietuva išliko, nes buvo į ką atsiremti. Į tautą. Kaip ir 1990 metais. Nes apie Lietuvą nebuvo svarstoma kaip apie projektą pinigams gauti. Kaip čia ką su kuo sujungti ir parodyti, kad gautume didesnį finansavimą.
Kiek tai aktualu šiais laikais? Esminio apsisprendimo reikalas.