bernardinai.lt
Trečiadienį (kovo 25 d.) spaudos konferenciją surengęs parlamentaras Stasys Brundza agitavo dešiniajame Neries krante formuoti keturių eismo juostų gatvę pievų šalia Neries sąskaita, o kad sklandžiam automobilių eismui netrukdytų pėstieji, dar ir pastatyti tvoreles.
Stasys Brundza, matyt, yra vienas iš ryškiausių pavyzdžių žmogaus, kuris savo pomėgį, interesus ir gyvenimo stilių nori padaryti visuotinai privalomus visiems, bent jau Vilniaus gyventojams. Neturiu pagrindo įtarti, kad S. Brundzos siūlymai didinti transporto srautus miesto centre kyla iš nemeilės pėsčiajam. Bet kad tai kyla iš meilės automobiliui, neleidžia suabejoti visas automobilizmo puoselėtojo gyvenimas.
Civilizuotas pasaulis jau seniai suprato (kaip jam tai sekasi įgyvendinti – kitas klausimas), kad kur kas daugiau visi laimi, jei ten, kur gali nueiti pėsčiomis, nevažiuoji automobiliu. Laimi tie, kurie ir taip nevažinėja privačiu transportu, nes jiems mažiau tenka kentėti nuo automobilių triukšmo ir užteršto oro – taip saugoma sveikata ir sutaupoma pinigų. Laimi ir turintys automobilius, nes dažniau vaikščiodami sutaupo nepirkdami kuro ir neleisdami pinigų sporto klubams bei vaistams nuo kraujagyslių sutrikimo.
O pralaimi tie, kurie gyvena už miesto ir nesuka galvos dėl to, ar kas nedūsta jo automobilio išmetamuose dūmuose. Pralaimi ir tie, kurie tiesiog visada važinės automobiliu, nes negerai jaučiasi nuėję nuo jo daugiau nei 100 m. Ir nors sodinkit juos ant kuolo, – nuo jo nulipę iškart sės prie savo automobilio vairo ir vėl važiuos kelis šimtus metrų iki pievelės pavedžioti šuns. Na, ne tam jie mokėjo dešimtis tūkstančių, kad dabar mielas žaisliukas liūdnai sau rūdytų.
Spėčiau, kad S.Brundza priklauso ne tik antrajai, bet gal ir abiem grupėms iš karto. Bet kodėl visi kiti turi mokėti tiek savo sveikata, tiek savo pinigais už tai, kad S.Brundza galėtų pralėkti savo prabangiu automobiliu miesto centru? Ką daryti tiems, kurie priversti gyventi dūmuose ir brautis pro automobilių srautus? Kas jiems kompensuos už patiriamą diskomfortą? Aš pats gyvenu centre ir, manau, turiu teisę pasakyti, kad nenoriu, jog už mano, mokesčių mokėtojo pinigus, man skersai kelio pristatytų tvorų, dėl kurių turėčiau daryti didelį lankstą.
Šioje vietoje, matyt, ir man laikas prisipažinti, kad taip pat esu aistringas vairuotojas ir ilgą laiką gyvenau automobilio regos zonoje. Ir tikrai suprantu, kad automobilis mieste daug kam yra ne tik nepakeičiama transporto priemonė, bet ir gyvenimo būdas. Vaikų darželiai, prekybos centrai ir daug kitų dalykų verčia mus sėsti į automobilį, jau nekalbant apie tai, kad dalies žmonių pats darbas reikalauja didelio judumo.
Tačiau vis dėlto tai nėra absoliuti vairuotojų dalis. Nemažai tokių, kaip aš, rinktųsi kitus keliavimo būdus, jei tie būdai nekeltų diskomforto. Išgriuvę šaligatviai, lietui lyjant virstantys rimtu sėkmės išbandymu net normaliai paeinančiam žmogui, daug kur nepereinamos gatvės, keistai prasidedantys ir dar keisčiau nutrūkstantys dviračių takai, leisgyvis ir brangus viešasis transportas – visa tai neskatina atsisakyti automobilių. Užuot dėjus visas pastangas gerinti alternatyvas privačiam transportui, neretai neatsakingai patvirtinami ir vystomi infrastruktūros plėtros sprendiniai tiesiog nebepalieka erdvės alternatyvai ir pririša prie vienintelio – paties brangiausio ir taršiausio – keliavimo būdo. Niekaip nepavyksta suvokti, kad sudarius galimybes rinktis sveikesnius, pigesnius, ekologiškesnius (jau bent dėl to niekas šiuo metu nesiginčija) keliavimo būdus – viešuoju transportu, dviračiais, pėsčiomis, daugiau erdvės liks ir patiems automobilininkams. Ir atvirkščiai. Kuo daugiau sės už vairo, tuo didesni bus transporto kamščiai.
Miestai seniai tuo įsitikino. Gatvės išplatinimas duoda labai trumpalaikį efektą. Srautai gana greitai persigrupuoja, darosi didesni ir vėl pradeda kimštis. Ir todėl laimėjo tie, kurie nuo pat pradžių ėmėsi transporto srautų ribojimo, neįsileisdami arba ribodami automobilių srautus į miesto centrus arba taikydami finansinius svertus (aukštus parkavimo mokesčius ir pan.).
Įvairiuose susitikimuose su Vilniaus miesto bendruomenėmis dažnai girdžiu, kad galimybė pasistatyti automobilį sau prie daugiabučio namo durų dažnam yra pati didžiausia gyvenimo siekiamybė ir greičiausiai suprantama kaip viena iš esminių komforto sąlygų. Pagalvojus, keista siekiamybė: ar ne geriau būtų, jei automobilio išvis reikėtų kuo mažiau? Mes dar iki galo nesame suvokę, kokia tam tikrais atvejais gera alternatyva, pavyzdžiui, yra dalinimosi automobiliu paslauga. Juk atkrenta tiek rūpesčių, jei iš tiesų automobilis reikalingas ne kiekvieną dieną.
S. Brundza net neslepia, kad jis nevertino, kiek jo pasiūlymai gali paveikti kitus miesto vystymo tikslus. Miesto rekreacijos zonos nėra jo stiprioji pusė. Bet šiais laikais teikti tokius pasiūlymus be elementariausios poveikio analizės – neatsakinga. Gatvių sistemos pertvarkos jau seniai neturi būti vien tik automobilininkų ir gatvių inžinierių reikalas.