Lukiškių aikštės istorijoje labiausiai nepatinka bandymai brėžti keistas ribas, pavyzdžiui, tarp želdinių ir Vyties, užuot pabandžius suprasti esminį dalyką – kokį vaidmenį aiškūs simboliai atlieka šalies gyvenime, savo valstybės suvokime.
Argumentai iš ciklo „nepradėsiu Lietuvos mylėti labiau, jei stovės Vytis“ tą nesuvokimą tik ryškiai iliustruoja. O dažnai deklaruojamas memorialinio kalnelio daugiaprasmiškumas iš esmės yra tik tekstu ir improvizacijomis perduodama žinia, be kurios pats kalnelis nieko nesakytų absoliučiai didžiajai daliai žmonių.
Tai nuasmenintas sprendimas, kuris gali būti bet kurioje vietoje ar valstybėje. Tad tame kalnelyje galima įsivaizduoti ir bunkerį, ir partizanų slėptuvę, ir kalnelį pasvajojimui ar tiesiog šuniuko pavedžiojimui.
Išvietinimas, nejautrumas vietos kalbėjimui ir nesugebėjimas aštriai tos kalbos išryškinti, taip išryškinti, kad niekam nekiltų abejonių, kad tai yra apie mus, apie mūsų istoriją ir galų gale mūsų tautos išlikimą, yra beprecedentiškai tragiškas.
Blogiausia, kad tai pristatoma kaip kažkoks šiuolaikiškumas. Jei vienadieniška, vartotojiškumu pagrįsta kūryba yra šiuolaikiškumas, tai aš manau, kad tokia šiandiena yra aklavietė be ateities.
Nesakau, kad Vytis yra vienintelis galimas sprendimas. Manau, galimi ir kiti sprendimai, o ir raiškos formų gali būti visokių.
Bet tai – kol kas vienintelis rimtas siūlymas į nedviprasmiškai nešamą žinią. Kiti siūlymai tiesiog neturi to istorinės atminties užtaiso, kurį turi Vytis.
O ši vieta yra svarbi savo valstybingumo žinia.
Gražus kalnelis gali būti bet kur.