Penktadienį buvau kartu su jaunimu eitynėse už ateitį. Tai bene didžiausias nepriklausomoje Lietuvoje vykęs aplinkosauginis viešo protesto formą turintis įvykis. Ir tai džiugina. Smagu buvo matyti visiškai skirtingų pažiūrų žmones kartu skanduojant šūkius, primenančius, kad mes neturime planetos B. Bus įdomu stebėti, kiek šiuolaikinis jaunimas yra pajėgus pakilti nuo Instagram ir veikti real politik sąlygomis, nes jei eitynės neišvirs į labai konkrečius reikalavimus, daug prasmės iš jų nebus.
Šiuo metu deklaruojami siekiai yra ganėtinai bendri:
1. Klimato krizės problema taptų prioritetu šalies politikoje, ekonomikoje, švietime ir žiniasklaidoje;
2. Iki 2030-ųjų būtų pasiektas šiltnamio efektą sukeliančių dujų neutralumas;
3. Būtų imamasi visų įmanomų priemonių, kad planetos atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu;
4. Priimant sprendimus būtų remiamasi naujausiais moksliniais tyrimais;
5. Atsakomybė kovoje su klimato kaita būtų skirstoma proporcingai daromai žalai; daugiausiai atsakomybės prisiimtų labiausiai teršiantys.
Tad vargu ar valdžia dėl tų eitynių jausis nepatogiai. Cirkuliuojančiuose oficialiuose dokumentuose dažnai galima rasti kur kas griežtesnių formuluočių. O pavienių jos narių dalyvavimas eitynėse netgi rodo, kad valdžia iš esmės yra išvien. Tad kas yra atsakovas net ir nelabai aišku. Kol kas šį procesą galima būtų vertinti kaip potencialią jaunimo paramą žaliąją leksiką naudojantiems politikams. Išankstinis prašymas eitynėse dalyvauti be partinės atributikos (kai kurių partijų, pvz., Žaliųjų partijos visiškai ignoruotas) rodo, kad šie jauni žmonės nenori būti tapatinami su jokia politine jėga.
Šios eitynės gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos matyti būdavome įpratę. Tokius niurzeklius kaip aš gali šiek tiek trikdyti džiaugsmingas vaikinų ir merginų šokinėjimas skanduojant apokaliptinius šūkius ar užrašai tipo „F***k me, not the climate” paliekant džiaugtis bent jau tuo, kad jis be kituose kraštuose pridedamos pabaigos „destroy my p***y, not the Earth”. Vyresniems ir lietuvninkams neišvengiamai užklius anglų kalbos gausa renginyje, kas pateisinama tarptautinių mokyklų jaunimo aktyviu dalyvavimu organizuojant eitynes. Meniškesnės sielos turėtojus žeis atsainiai ant pirmo po ranka pasitaikiusio kartono gabalo bet kaip užrašytas šūkis. Kaip atliekų antrinio panaudojimo šalininkui man tai kaip tik imponavo, nes vertė tikėti, kad jaunimas iš tiesų supranta perteklinio vartojimo grėsmę ir savo pavyzdžiu rodo, kad perduoti norimą žinią sėkmingai galima ir be prabangaus transparanto. Na, o atsitiktinių vaivorykščių spalvų sušmėžavimas renginyje neišvengiamai kai kam duos daug peno ir naujo įkvėpimo šviečiant visus apie sorošgenderinį globalistinį klimato kaitos sąmokslą.
Džiaugiuos, kad tokios gausios eitynės įvyko ir pavyko, ir kartu kiek levituoju dėl jų neapibrėžties. Jei tai – ištryškęs šaltinis, o ne tiesiog nuleistas vanduo, tai jis pamažu natūraliai turėtų virsti kryptinga srove. Klimato kaita yra politika. Be to reikalaujanti globalaus veikimo, kas stingdo kraują tik savo kiemu rūpintis siūlantiems patriotams. Čia, vėlgi, neišeis ją „daryti” atsietai nuo politikoje dalyvaujančių institucijų, nes ar esi greičiausias gali pasitikrinti ir pranešti kitiems tik dalyvaudamas varžybose, o ne bėgiodamas savo kieme apie alyvos krūmą.