Mieli tautiečiai!
Ar dar pamenat tą jausmą, kai šitaip į tūkstantines aikštes kreipdavosi Sąjūdžio vadovai. Aš iki šiol prisimenu tuos šiurpuliukus, kurie perbėgdavo kūnu išgirdus šiuos žodžius. Ir tas su niekuo nesulyginamas viena kalba kalbančių ir savas dainas dainuojančių bendrumo jausmas.
Tuomet dienomis mes gyvenome vieną gyvenimą, o vakarais kitą, kai sukiodami radijo rankenėlę bandydavome išgirsti Laisvės radijo ar Amerikos balso iš Vašingtono žodį. Man pačiam – tuo metu buvau dar visai vaikas – toks susidvejinęs pasaulis intuityviai neatrodė normalus, buvo slegiantis, nors ir nesupratau, kad gali būti kažkaip kitaip. Todėl stovėdamas tūkstantinėje žmonių minioje ir klausydamas kreipimosi į tautiečius visu kūnu jausdavau, kad štai šitam susidvejinusiam pasauliui pagaliau gali ateiti galas. Nes ne tik aš, bet ir, pasirodo, yra tūkstančiai žmonių, lygiai taip pat kaip ir mano šeima, kankinamų to paties jausmo, dabar netikėtai prasiveržusio.
Tuomet dar nežinojau, kad tas jausmas vadinasi laisvės trūkumu. Manyje, niekad iki tol tos laisvės nepatyrusiam, jis pasireiškė tokia forma. Taip pat (tik kur kas vėliau) supratau, kad daugelis žmonių iš tiesų niekad ir neturėjo tokio vidinio spaudimo. Jie puikiausiai gyveno tarybinį gyvenimą naudodamiesi jo privilegijomis ir išnaudodami jo spragas. Tai nebuvo stachanoviečių karta, tai buvo homo sovieticus karta. Didžioji dalis jos pasyvi, inertiška ir susitaikėliška, kita dalis ciniška, veikli ir savanaudiška. Vieniems laisvė iš tiesų reiškė netikrumą ir baimę dėl ateities, o kitiems – atsivėrusias iki šiol nepasiekiamas perspektyvas. Nei vieni, nei kiti nesuko sau galvos dėl tautos. O valstybė jiems buvo svarbi tik tiek, kiek ji galinti duoti arba kiek ji galinti leisti.
Todėl atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, nors partijų atsikūrė ir susikūrė naujų daug, nei vienai jų nepavyko susitelkti pagrindiniam uždaviniui – išsaugoti šioje žemėje gyvenančių ir už ją atsakingų kultūriniais ryšiais susisaisčiusių žmonių bendriją. Kas spėriai išsivaikščiojančios Lietuvos kontekste tampa ypatingos svarbos tikslu. O tos partijos, kurios lyg ir bandė ar bando tai akcentuoti, dėl politinio išprusimo stokos lengvai marginalizuojamos arba pačioms nepavyksta išsivalyti nuo šovinizmo apraiškų.
Imituojant visuomenės pasirinkimą, iš viršaus bandoma nuleisti dvigubos pilietybės idėja niekaip neprisideda prie tautos stiprinimo. Atvirkščiai, tuo dar labiau stiprinama globalios Lietuvos idėja, kuri vietoje realios Lietuvos bruka virtualios Lietuvos perspektyvą. Tai rodo, kad valdžioje esantys ir viešąjį diskursą formuojanti visuomenė neturi tautinės ir valstybinės sąmonės, pati skatina susitaikėliškų su valstybės išnykimu nuostatų formavimąsi. Atrodytų, kodėl tada reikia investuoti milžiniškus pinigus į šalies gynybą, jei nebelieka šiame krašte gyvenančių žmonių? Sukaupto turto apsaugai? Turto, kurio dalis mums patiems jau nebepriklauso?
Tokiomis aplinkybėmis itin svarbią reikšmę turi visuomenės sąmoningumo ugdymas, atsakomybės už Lietuvos valstybės išlikimą stiprinimas. Tam reikia sutelktų visuomenės ir valdžios pastangų. Vien tik vieno ar kito nepakanka. Viskas prasideda nuo švietimo. Sąjūdžio laikotarpiu suformuota tautinės mokyklos idėja išvirto į kosmopolitinę, kurioje lietuviškos kultūros vis mažiau ir mažiau. Dauguma lietuvių autorių darbų imama laikyti menkais, provincialiais ir nevertais būti studijų programose. Auga karta, kuri sako, cituoju: „Aš nežinau, kas yra Basanavičius ir, jei tai man visiškai netrukdo gyventi, kodėl aš tuo turėčiau rūpintis?“
Valdžia turėtų padėti, kad valstybę menantys simboliai nenyktų iš valstybės gyvenimo. Teiginiai, kaip antai „mes nenorime, kad vienus balvonus pakeistų kiti“ akivaizdžiai parodo, kad dalis visuomenės yra praradusi ryšį su savo istorija, o iškiliausių istorijos momentų ar su jais susijusių asmenų garbingas paminėjimas geriausiu atveju nesukelia jokių arba net neigiamas asociacijas. Vilnius, Lietuvos sostinė, iki šiol savo valstybinėje aikštėje – Lukiškių aikštėje – nesugeba pastatyti vienareikšmiškai Lietuvos valstybę išaukštinančio simbolio. Dar daugiau, kviečiamasi įvairių keistų apologetų iš užsienio, kurie bando įteigti, kad aukštinti yra blogai, nes tai – stabmeldystė ir pan. O jei jau nori statyti memorialą, tai jokiu būdu jo negalima iškelti į viršų, tik įkasti į žemę…
Valdžia turi rūpintis, kad lietuvių kalba nenyktų iš viešojo gyvenimo. Kai kurių partijų siūlymai įteisinti savivaldybėse ir bendravimą kitomis kalbomis reškia žingsnį lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso naikinimo link. Niekas nedraudžia savivaldybių administracijoms, kuriose didesni kitakalbių, tarp jų – ir ne vietinių, iš kitų šalių atvykusių žmonių srautai, organizuoti paslaugų teikimą ir ne lietuvių kalba, bet tai neturėtų būti prievolė ar keisti dabar oficialiuose dokumentuose privalomą lietuvių kalbos naudojimą.
Dar daugiau nerimo kelia niekuo nepagrįsti siekiai svetimas raides traukti į lietuvių kalbos abėcėlę, užuot sprendus visų tautų atstovų pagrįstus lūkesčius turėti neiškraipytus savo vardus ir pavardes civilizuotais būdais – padarant tokius įrašus tam skirtose dokumentų vietose. Tokie valdžios siekiai niekaip kitaip negali būti pavadinti kaip tik kultūrinės nuovokos neturėjimu.
Didelė bėda yra ta, kad dalis žmonių įsivaizduoja, jog visi šie išvardinti dalykai yra tik forma, o ne turinys. Kad valstybę gali išsaugoti protinga ekonomika, o ne trys raidės raidyne ar Vytis Lukiškių aikštėje. Tačiau reikia nepamiršti, kad dabartinei globaliai ekonomikai valstybės yra tik trukdis, o valstybėse gyvenantys žmonės – tik darbo jėga, kuri įdomi tik tiek, kiek ji pajėgi vartoti ir gaminti. Todėl tokia ekonomika kertasi su demokratinių valstybių principais, nes verslo sutartys iškeliamos virš gyventojų apsisprendimo jas turėti, ir jų nutraukimas, jei jos tampa visuomenei pavojingos, nėra įmanomas teisiniais būdais be milžiniškų finansinių nuostolių. Taip valstybės tampa korporacijų įkaitais, o susiformavusi vienokia ar kitokia konjunktūra rinkoje gali priversti ištisas tautas emigruoti ieškant darbo kitur.
JAV prezidento žingsnis įvesti muitus importuojamam plienui ir aliuminiui yra pats ryškiausias pavyzdys, kai imamasi apsaugoti savo piliečius nuo neigiamų laisvos prekybos pasekmių. Matydamas aklą Lietuvos skubą pasirašyti bet kurią laisvos prekybos sutartį galiu drąsiai teigti, kad tokie žingsniai be saugiklių, kurių gali prireikti ateityje, yra neatsakingos politikos pavyzdys.
Mieli tautiečiai,
Visi šie išvardinti pavyzdžiai rodo, kad 1990 metais susigrąžinę nepriklausomybę, mes susiduriame su daugeliu pačių įvairiausių iššūkių. Ir nuo to, kaip mes sugebėsime su jais susidoroti, priklausys mūsų valstybės Lietuvos likimas.
Linkiu visiems, kad liktume išmintingi ir sugebėtume pasirinkti tą kelią, kuris leis mūsų vaikams ir anūkams švęsti Lietuvos nepriklausomybę ir po 100 metų.
2017 m. kovo 11 d.
Lukiškių aikštė
Vilnius