Projektų pristatymuose visuomenei paprastai stengiuosi kiek galėdamas užimti neutralesnę poziciją, nepasiduoti emocijoms ir bandyti kiek įmanant žiūrėti į pristatymą profesionalo žvilgsniu. Deja, turiu pripažinti, kad Kalnų parko techninio projekto (?-nes nelabai buvo aišku) pristatymo metu ne itin pavyko išlaikyti distanciją ir išlikti nesusierzinusiu.
Visų pirma dėl to, kad eidamas į antrą ar net trečią Kalnų parko projekto pristatymą tikėjausi jo kokybiško ir aiškiai įvardinančio įvykusį pokytį, tačiau vietoj to gavome įtikinėjimų srautą, kad parką būtina tvarkyti (negirdėjau, kad nors kartą būtų kas dėl to suabejojęs) ir kad miškininkai ir suinteresuota medžių išsaugojimu visuomenė palaimino ar bet jau tuoj tuoj palaimins kirtimų apimtis.
Papildomai surezonavo dar ir tai, kad pranešimuose buvo kalbama apie planuojamą funikulierių ir tiltą, nors kaip vėliau komentarų metu paaiškėjo, kad funikulieriaus nebus, o iš informuotų klausytojų sužinojau, kad tiltui finansuoti pinigų bent jau AM neskirs. Tad ką mums čia pristatinėjo, ar kažkokias pirmines idėjas, ar suderintą galutinį tech. projekto variantą?
Na, bet esminis dalykas, sugebėjęs iš manęs išmušti paskutinius ramybės likučius, buvo ir tolesnis neatsakingas šlaitų stabilumo vertinimo ignoravimas ir dar didesnis nesusigaudymas, kokį vaidmenį stabilizuojant šlaitus vaidina medžiai. Šis aklumas tai visiškai gluminantis. Lyg nebūtų Gedimino pilies kalno ir begalės nuplikintų piliakalnių nuslinkusių šlaitų istorijų. Kur noras „atverti vaizdus“ nugali elementarų pasekmių supratimą. O Kalnų parko jautrumas tokiems „atvėrimams“ yra nepalyginamai didesnis nei to paties Gedimino kalno ar didžiosios dalies piliakalnių.
Aiškinimas, kad mes kirsime daugiausia invazinius medžius ar nevertingas drebules rodo, kad nesuprantama, kad drebulės ar invaziniai klevai auga šlapiausiose vietose. Tai reiškia, kad visų pirma ten, kur suteka ar susilaiko gruntinis vanduo. Naudodami vandenį medžiai išgarina didelius jo kiekius užtikrina, kad vandens perteklius nesikauptų dirvoje. Juk būtent iškirtus medžius dirvos paviršiuje susikaupęs vanduo ir buvo pagrindinė pirmųjų nuošliaužų nuo Gedimino pilies kalno priežasčių. Todėl priklausomai nuo vietos, vandens akumuliacinių savybių, susiklosčiusių gamtinių sąlygų (stipri liūtis) paprastas keletos drebulių iškirtimas gali turėti tragiškų pasekmių. Apie tai ir norėjosi išgirsti, kad žinomos itin pavojingos vietos ir bus taikomos konkrečios šlaitų stabilizavimo priemonės. Dabar gi supratimas yra toks, – „panašioje vietoje kirtome ir nieko neatsitiko“. Taip bent man aiškino vienas iš projekto rengėjų, kiek supratau, atsakingas už „atvėrimus“.
Vienos jautriausių geoekologine prasme žiūrint teritorijos tvarkymo projekte medžiai vertinami tik grožio, saugumo ir medienos požiūriu! Ir tai – XXI amžiuje!
Galbūt, neatsitiks, pasiseks. Kaip loterijoje. Bet per turimą Lietuvoje patirtį su piliakalnių tvarkymais galiu prognozuoti, kad egzistuoja pakankamai didelė, vertinčiau ją kaip maždaug 75 proc., tikimybė, kad tikrai turėsime rimtų problemų dėl nuošliaužų, jei bus remiamasi ne geologinių struktūrų stabilumo vertinimu ir atitinkamais į tą informaciją atsižvelgiančiais veiksmais priimant sprendimus dėl želdinių tvarkymo, o „kitur kirtome ir nieko neatsitiko“ tipo vertinimais.
Todėl detalūs šlaitų stabilumo žemėlapiai PRIVALO būti padaryti. Ne tik ten, kur kertama, bet kur bus tiesiami elektros kabeliai ar daroma kitokia invazija į gruntą ar reljefą.
Neturime leisti, kad ir Kalnų parkas virstų dar vienu dideliu betono kalnu, koks dabar yra Gedimino pilies kalnas. Bent jau po šio pristatymo nerimas, kad taip ir baigsis, tapo tik dar didesnis. Po 4 metų svarstymo šių rizikų suvaldyme jokio principinio pokyčio nepavyko pamatyti.