Interviu paskelbtas „Bendruomeniško Vilniaus“ laikraštyje.
Kodėl siekiate Vilniaus mero pareigų?
Ketverius metus dirbdamas Vilniaus taryboje, matau daug dalykų, kuriuos savo gimtajame mieste norėčiau pakeisti. Kartu su bendruomenėmis norime paversti Vilnių bendruomenišku, pačių žmonių valdomu miestu. Ne vienos ar kitos partijos, ne verslo grupės, bet žmonių. Taigi siekiame sugrąžinti vilniečiams tikrą savivaldą. Tik iš jos gali atsirasti patikima, mus visus jungianti Vilniaus vizija.
Kokiu būdu ketinate tai padaryti?
Stiprindami bendruomenių ir seniūnijų galią sprendžiant sostinės reikalus. Žmonės turi įgyti teisę patys nutarti, kokių darbų reikia jų gyvenamose teritorijose, kokios jų iniciatyvos privalo sulaukti paramos. Miesto tarybai būtina nusistatyti aiškią tvarką, kaip ji bendradarbiaus su bendruomenėmis ir seniūnijomis, kaip jų prioritetai ir planai bus įjungti į bendrą Vilniaus veiklos planą.
Bendruomenišką ir solidarų Vilnių turi kurti mokyklų bendruomenės. Nepriklausomai nuo to, kokią mokyklą pasirinks, mūsų vaikai privalo įgyti gerą išsilavinimą. Tad mokyklos ir mokytojai turi sulaukti daug didesnės miesto paramos. Švietimas – ir būdas skaudžioms socialinėms problemoms spręsti. Ypatingą dėmesį skirsiu nepasiturinčių šeimų vaikams, kad jie nepatektų į uždarą skurdo ratą. Būtina daugiau lėšų skirti šių vaikų ugdymui, jų sportinei, meninei ir kitokiai veiklai. Pažeidžiamos šeimos Vilniuje laiku privalo gauti tinkamą psichologinę ir pedagoginę paramą.
Apskritai Vilniui trūksta socialiai jautrios politikos. Miestas negali nusigręžti nuo žmonių, kuriems jo paramos labiausiai reikia.
Kokie kiti Jūsų ir „Bendruomeniško Vilniaus“ prioritetai?
Vilniaus gyvenimas priklauso nuo išmintingo planavimo. Turi baigtis chaotiškas miesto užstatymas, paveldo niokojimas ir juos lydintys urbanistiniai karai. Savivaldybė privalo jausti, puoselėti savitą Vilniaus tapatybę ir išmokti derinti skirtingus interesus. Apie numatomus įgyvendinti infrastruktūros projektus vilniečiai turi būti informuojami kuo anksčiau, kad jų nuomonė jau projektuojant būtų girdima. Vilniui svarbu tariantis su bendruomenėmis susitvarkyti viešąsias erdves, susikurti sporto infrastruktūrą, formuoti parkus ir skverus, tinkamai prižiūrėti želdynus.
Dėl transporto spūsčių siūlysiu vilniečiams apsispręsti: ar norime gyventi mieste, kuris panašus į didelę automobilių stovėjimo aikštelę, ar renkamės žalio ir žmonėms skirto miesto viziją? Labai tikiuosi, kad žalio miesto idėja nugalės ir mes galėsim ją įgyvendinti.
Ar Jums pakaks patirties tokiems tikslams pasiekti?
Manau, kad taip. Esu profesionalus aplinkosaugininkas, turintis ir valstybinio, ir visuomeninio darbo patirties. Vilnių pažįstu kaip viso savo gyvenimo namus. Daug įtakos man turėjo tėvai: mama Gražina – statybų inžinierė, tėvas Krescencijus – filosofas.
Baigęs Vilniaus universitetą, nuo 1994 m. dirbau Aplinkos apsaugos departamente prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, vėliau – Aplinkos apsaugos ministerijoje. 2003 m. įsteigus Aplinkos apsaugos agentūrą, tapau pirmuoju jos direktoriumi. Čia dirbau aštuonerius metus. Po to perėjau į nevyriausybinį sektorių: nuo darbo su popieriais – prie tiriamojo darbo gamtoje. Įkūriau viešąją įstaigą „Darnaus vystymosi centras“. Mes rengiame aplinkosaugos projektus. Rodome, kaip nesunkiai ir visiems naudingu būdu galima suderinti gamtos apsaugos ir vėjo energetikos, žemės ūkio, rekreacijos interesus.
Kaip aplinkosaugininkui teko įsijungti ir į pilietines kovas. Su kolegomis ištyrėme, kad hidraulinis skalūnų ardymas dujoms išgauti yra nepaprastai pavojingas Lietuvos geriamo vandens ištekliams. Apie tai prabilome garsiai. Kartu su akademiku Gediminu Motuza bei kitais kolegomis skubiai parengėme teisės aktų pasiūlymus, kad būtų apsaugotas mūsų didžiausias turtas – švarus požeminis vanduo. Kartu su vietos bendruomenėmis protestavome prieš ciniškus valdininkų veiksmus. Tuo metu mums pavyko visus reikiamus saugiklius įdiegti į teisinę sistemą.
Pastaraisiais metais įgijau ir politiko patirties. Kartu su kultūros istoriku Dariumi Kuoliu, aktoriumi Gediminu Storpirščiu ir istoriku Gintautu Terlecku sudarome Vilniaus taryboje „Lietuvos sąrašo“ frakciją. Dirbu Miesto planavimo ir plėtros komitete.
Ir ką Jums asmeniškai pavyko nuveikti Vilniaus taryboje?
Labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko sustabdyti Vilniaus viešojo transporto įmonės rengimą privatizavimui. Pasiekiau, kad ši įmonė pradėtų investuoti į elektrinio transporto atnaujinimą, kad įsigytų naujus troleibusus. Prisidėjau ir prie darnaus judumo plano: šis dokumentas palaipsniui padės mums išsivaduoti iš transporto spūsčių.
Rūpinausi Vilniaus paveldu: pavyko išsaugoti miesto medinės architektūros simbolį – Polocko gatvės medinuką, kuriame įsikurs Medinės architektūros muziejus. Kartu su „Lietuvos sąrašo“ kolegomis gelbėjome nuo užstatymo Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, kad jos neištiktų Misionierių vienuolyno likimas. Daug dėmesio skyriau Vilniaus bendrojo plano projektui. Įvardijau jo ydas, pasiūliau, kaip projektą reikėtų taisyti, kad jis padėtų mums kurti darnų miestą. Padoriai sutvarkyti šį svarbų dokumentą bus viena pagrindinių naujos tarybos užduočių.
Su kolegomis rūpinomės švietimu: siekėme kad jis taptų Vilniaus savivaldybės prioritetu, kad mokyklos būtų išvaduotos iš ilgamečių skolų. Tai darbai, kuriuos būtina tęsti.
P. S. Gryniausio pavidalo nemokamos politinės reklamos nemokama sklaida.
Šaltinis: bvilnius.lt