Eilinį kartą pasigirdus rypavimams dėl „Žygaičių išvaryto Chevrono“ (žr. kad ir V.Mazuronio tekstą DELFI) galima tik su liūdesiu konstatuoti, kad daliai žmonių taip ir nebus duota pamatyti bent šiek tiek platesnio konteksto. (Kad darbas už aplinkosaugą atsakingoje institucijoje nepadeda suprasti, kas yra aplinkosauga, mes jau turėjome pakankamai daug progų įsitinkinti, ir tas daugiau nieko nebestebina.) Kita vertus, supranti, kad labai konkrečių, esančių šalia mūsų, kaltų už visas ar tam tikras mūsų nesėkmes ir pralaimėjimus įvardijimas yra parankus dalykas. Įveik priešą, konkurentą, – ar ne toks konkurencinės kovos principas?
Be abejonės, žiūrintysis į pasaulį kaip į konkurencinės kovos areną turi būti labai pragmatiškas. Tačiau įdomiausia tai, kad save racionaliu ir pragmatišku laikančiame pasaulyje būtent labiausiai pragmatizmo ir stinga. Pragmatiškas karys (jei ir toliau vartosime militaristinius terminus) stengiasi laimėti mūšį, o ne kovą. Tuo tarpu pragmatiškasis šiuolaikinio pasaulio gyventojas į kiekvieną mūšį eina kaip į paskutinį. Su skydu arba ant skydo, sakydavo spartiečiai. Dabar arba niekad, sako „pragmatiškasis“ nūdienos konkurencinės kovos karys. Nesusimąstydamas, kad „čia ir dabar“ mažai ką turi su pragmatiškumu. Anaiptol, gyvenimas šia diena yra greičiau susitaikymas su tuo, kad nuo mūsų valios mažai kas priklauso. Dar daugiau, ekonomika (namų tvarkymo menas), kuri šiais laikais apsprendžia tiek atskiro žmogaus, tiek valstybės statusą bei judėjimo trajektoriją, iš esmės yra ant nuojautų, tikėjimo ir intuicijos pastatytas namas, kuriame „nematoma ranka“ (plg. A. Smith) sustumdo mūsų baldus, deja, ne visada ten, kur norėtųsi. Ir nevalingai iš atminties išnyra seni anekdotai apie „vidinį balsą“ beviltiškai „pakišantį“ savo šeimininką.
Noras suprasti „nematomą ranką“ pagimdė ekonomikos mokslą. Ekonomikos mokslas pagimdė tikėjimą pakaitalais ir netgi neretai provokuodamas patikėti, kad energijos tvermės dėsnis ekonomikoje neveikia („senas technologijas visada pakeis geresnės naujos“, „gamtiniai ištekliai nėra svarbūs gamybos veiksniai“ ir pan. teiginiai). Juk neretai dažnas paklaustas, kas yra ekonomikos akiratyje, atsakys, kad pinigai. Bet argi verta tuo stebėtis, jei aktyviai politikoje besireiškiantys įvairioms partijoms priklausantys veikėjai, šešėliniai ir nešešėliniai ministrai nuolatos mums aiškina, kad investicijos savaime yra tikslas bei gėris ir kuo jos didesnės, tuo geresnės. Ir čia tyčia ar iš kvailumo daroma prielaida, kai pinigais, kaip siekiamybe, pakeičiama pati siekiamybė, kuri tik yra išreiškiama pinigais. Čia tas pats kaip grįžus po kelionės girtis ne kelionėje patirtais įspūdžiais ir reginiais, bet mašina nuvažiuotais kilometrais. Ir manyti, kad atostogos to, kuris nuvažiavo 100 km, buvo 100 kartų prastesnės nei to, kuris nuvažiavo 10 tūkst. km. Kol toleruosime ir tikėsime „kilometrų ekspertais“, tol nebūsime apsaugoti nuo „investicinių projektų“, kurių tikslas – pats „investicinis projektas“, dar – BVP augimas, bet ne žmonių, šalies gerovė.
Monetarinių klausimų sprendimas nėra ekonomikos klausimų sprendimas. Bent jau ne pagrindinis. Todėl nieko keista, kad taip sunkiai sekėsi ir buvo ganėtinai keistoki aiškinimai apie euro Lietuvoje įvedimo ekonominę naudą. Čia jau net ne kilometrais, vienos mašinos pakeitimu kita atostogų kokybę reikia aiškinti – iš kur bus lengva.
Ekonomika neišvengiamai paklūsta pirmajam termodinamikos dėsniui. Todėl mes aiškiai žinome, kad vežti priekabą plytų automobiliu 100 km yra pigiau nei tą patį atstumą ją stumti su samdytos darbininkų brigados pagalba. Ir brangiau ne todėl, kad negalime gauti pigios brigados, o todėl, kad su 1 l benzino galima atlikti maždaug tiek pat darbo, kiek 1 žmogus pajėgtų padaryti per 100 val. O tai yra dėl to, kad maisto užauginimas, paruošimas, jo įsisavinimas organizme ir vėliau angliavandenilių ir baltymų skaldymas („deginimas“) nėra tiek energetiškai efektyvus procesas, kiek kuro iš naftos pagaminimas ir deginimas vidaus degimo variklyje.
Ekonominis augimas buvo ir yra paremtas ženkliai pigesnių energijos šaltinių nei žmogaus darbo jėga naudojimu. Brangstant energijai su tais pačiais pinigais galime priekabą plytų nuvežti vis trumpesnį atstumą. Norėdami nuvežti tuos pačius 100 km, turėsime mokėti daugiau. Galbūt netgi gali tekti atsisakyti ledų porcijos ar kavos puodelio, kad būtų kaip padengti plytų priekabos vežimo išlaidas. O jei priekabų yra ne dvi ir ne dešimt? Kuo brangesnė energija, tuo siauresnis mūsų galimybių ratas.
Visi mes norime pigios energijos. Ar skalūnų angliavandenilių gavyba Lietuvoje atpigintų naftos ar dujų kainą? Taip, jei mes naftos ir dujų turėtume tiek, kad tai numuštų pasaulines naftos ir dujų kainas. Ar taip galėtų būti? Be abejo, ne. Skalūnų angliavandenilių gavyba prikurs darbo vietų? Taip, be abejo. Tačiau jei darbo vietų kūrimui būtų, tarkim, iš eilės kertami miškai ar visi norintys gautų leidimus žvejybai, tai irgi kurtų darbo vietas. Iki tam tikro laiko, kol miškai bus iškirsti ir žuvys išgaudytos.
Bet grįžkime prie energijos ir jos kainų augimo. Be abejonės, pagrindinė priežastis – augantys energijos gavybos kaštai. Visų pirma – naftos kaštai. Nafta, anglys ir dujos yra gyvybiškai svarbūs iškastiniai ištekliai. Nafta 2014 metų „British Petroleum“ duomenimis 2013 metais sudarė maždaug apie 33 proc. pasaulinės pirminės energijos balanse. Dar apie 30 proc. sudaro anglis ir arti 24 proc. – gamtinės dujos. Lietuvoje 2013 metais Lietuvos statistikos departamento duomenimis naftos produktai pirminės energijos balanse sudarė 35,7 proc. (dujos – 31 proc., o anglis apie 3 proc.).
Esant stabiliai naftos kainai, augimas, grįstas naftos produktų vartojimo augimu, gerina šalies rodiklius ir gyventojų gyvenimo kokybę. Tačiau esant didesnei priklausomybei nuo pirminės energijos naftos formoje lemia tai, kad augant naftos kainoms darbuotojų atlyginimai neauga ir todėl vartojimas krinta. Todėl šalys, kurių energijos balanse nafta užima itin svarbią vietą, bus labiau pažeidžiamos nei tos, kurios savo ekonomiką grindžia kitais energijos šaltiniais. Ypač jei jos neturi savo pigių naftos gavybos šaltinių. Kai kurie ekonomistai netgi teigia, kad iš esmės visos pasaulinės krizės yra susijusios būtent su naftos kainų pokyčiais. Augant naftos kainoms krinta vartojimas, o krintant vartojimui visų pirma stoja investicijos į naujas daugiausiai išlaidų reikalaujančios naftos gavybos aikšteles. Statistinių duomenų apie sunaudojamos energijos balansą įvairiose šalyse analizė rodo, kad didžiausią krizę patyrusiose ES šalyse (Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Airijoje) 2004 metais (kaip tik tada, kai pradėjo kilti naftos kainos) naftos produktai jų energijos balanse sudarė virš 50 proc. Tuo tarpu Indijoje, Kinijoje naftos produktai energijos balanse sudarė ženkliai mažesnę dalį – tas joms leido, skirtingai nuo daugelio pasaulio šalių, turėti ekonominį augimą.
Ekonomikos profesorius James Hamilton‘as teigia, kad 10 iš paskutinių 11 recesijų po Antrojo pasaulinio karo JAV kilo dėl greito naftos produktų kainų augimo. Tais atvejais mes stebime situaciją, kada investicijos yra nukreipiamos naujų sunkiau įsisavinamų telkinių eksploatavimui, užuot nukreipus jas į produkcijos gamybą. Todėl žaliavinės naftos kaina kyla. Vartotojui tai atsiliepia tokiu būdu, kad jis už tą pačią pinigų sumą gali įsigyti mažiau produktų, nes tuo pačiu kyla ir produktų kaina.
Neabejotina, kad šalies ekonominę situaciją lemia ir kiti veiksniai, – integralumas, sąsajos ir priklausomybės nuo kitų šalių ekonominės būklės, monetarinė politika ir pan. Pavyzdžiui, tokie žymūs ekonomistai kaip prof. Tim‘as Jakson‘as teigia, kad ES šalys, paskutinės recesijos metu vykdžiusios savarankišką monetarinę politiką (Didžioji Britanija, Danija, Švedija), turėjo kur kas daugiau lankstumo įveikiant krizę nei Euro zonos šalys.
Nors ekonomikos augimas dažniausiai yra susijęs su energijos vartojimo augimu, tai dar savaime nereiškia, kad visada energijos vartojimo augimas yra pozityvus reiškinys šalies gerovės raidos kontekste. Neteisingai pasirinkta investicinės paramos skatinimo strategija gali išpūsti vartojimo burbulus, kurie sukelia neadekvačius vartotojų lūkesčius. Todėl šalies gerovę (specialiai nesakau – ekonominę) parodo ne vien tik energijos vartojimo augimas ir investicijų kiekis, bet ir energijos balanso struktūra, energijos naudojimo efektyvumas bei investicijų pobūdis. Tačiau, deja, daug kur energijos vartojimo mastas ar investicijų skaičius tėra vienintelis kriterijus gerovei apibūdinti.
Taip, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos užsakymu COWI rengtoje 2011 m. ataskaitoje, skirtoje įvertinti Lietuvos įsipareigojimų ES pereinant prie 30 proc. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslo įgyvendinimo kaštus, optimistiniu scenarijumi yra vadinamas tas, kuriame energijos sąnaudų balanse didesnę dalį sudaro naftos produktai, o atsinaujinantys energijos ištekliai (toliau – AEI) – mažesnę, ir atvirkščiai – scenarijus su santykinai didesne AEI ir mažesne naftos produktų dalimi energijos balanse vadinamas pesimistiniu. Ataskaitos rengėjams optimizmą pirmuoju atveju kelia vien tai, kad energijos sunaudojimas yra planuojamas didesnis, tad toks optimizmo demonstravimas įmaišo didelį šaukštą deguto į šiaip gana kokybiškai parengtą dokumentą. Naftos produktų dalies didėjimas augančios energijos vartojimo ir augančių naftos kainų kontekste reiškia, kad tokiu atveju tikėtina susidurti su didesnėmis ekonominėmis problemomis ateityje nei tuo atveju, jei priklausomybė nuo naftos santykinai būtų mažesnė. Todėl tendencija, rodanti didėjančią santykinę priklausomybę nuo naftos vargiai galėtų būti labiau optimistiška už tą, kurios atveju priklausomybė nuo naftos yra mažesnė.
Toks paklydimas (vadinkim tai paklydimu) irgi yra kilęs ne iš ko nors kito, o ilgalaikio įtikėjimo, kad ištekliai iš esmės nėra riboti, todėl ekonominis augimas yra beribis. Ir kaip čia neprisiminsi garsiosios JAV prezidento Ronald‘o Reagan‘o frazės: augimui nėra jokių didelių ribų, kaip nėra ribų žmonijos protui, vaizduotei ir domėjimuisi. Tačiau, deja, tai yra tik skaudus paklydimas.
O kad tai yra paklydimas mums rodo faktas, kad mes gana greitai artėjame prie kritinės ribos, kurią apibrėžia T. Morgan‘o „žudančiąja lygtimi“ vadinamas energijos tvermės dėsnis ekonomikoje – santykis tarp gautos energijos ir jai gauti sunaudotos energijos (angl. Energy return of energy invested, EROEI). Jau gilioje praeityje tie laikai, kai sėkmingai bedus grąžtą žemėn į viršų trykšdavo naftos fontanas. Tada vieno energijos vieneto užteko, kad būtų gauta šimtas energijos vienetų. Taigi, energijos gavybos kana buvo lygi 0,99 proc. gautos energijos kainai. Tai reiškia, kad 99 proc. sudarė pridėtinė vertė, o tik vieną nepilną procentą – gavybos išlaidos.
Apie 1970 metus, kai buvo pradėta kalbėti apie ūkinės veiklos neigiamas pasekmes aplinkai, EROEI buvo jau tik apie 30:1. Tačiau netgi tada pridėtinės vertės dalis buvo 96,8 proc., kuri įvairių mokesčių ir investicijų pavidalu suko ekonomikos ratą. Šiandien Šiaurės jūroje išgaunamos naftos EROEI nėra aukštesnis nei 5:1. Dar mažesnis naftingųjų smėlių (angl. tar sands) EROEI – apie 3:1. Skalūnų dujų ir naftos – apie 5:1.
Jeigu tikėsime T. Morgan‘o cituojamo verslo analitiko Andrew Lees įžvalgomis, tai vidutinės pasaulinės energijos sąnaudos energijos vienetui pagaminti 2010 metais buvo 4,76 proc. Tai reiškia, kad vidutiniškai vienas energijos gavybai išleistas vienetas duoda apie 20 vienetų energijos, iš kurių 19 vienetų gali būti nukreipta kitiems (ne gavybos) poreikiams tenkinti – tas ir lėmė tų metų ekonominį augimą. Įdomu tai, kad daug kur cituojama archeologė Lynn White dar 1949 metais kažkokiu būdu apskaičiavo, kad pirmykštėse medžiotojų bendruomenėse energijos sąnaudos buvo maždaug 1:10, o tai reikštų, kad vienas tvirtas medžiotojas, be savęs, vidutiniškai galėjo dar aprengti ir išmaitinti maždaug 9 asmenis. Šiais laikais yra laikoma, kad EROEI esant tarp 6,25:1 ir 12,5:1 rimtos problemos kyla net ir neindustrinėms bendruomenėms. Jei visa ekonomika būtų pastatyta ant skalūnų naftos ar dujų, tai tokiu atveju energijos sąnaudos energijos gavybai siektų 17 proc. Tai reiškia, kad norint palaikyti esamas ekonomikos apimtis energijos kaina turėtų išaugti maždaug iki 280 USD už Brento naftos barelį, tuo tarpu kai šiuo metu kaina yra maždaug apie 105 USD už barelį! Arba, iš kitos pusės, tam, kad išlaikytume bent jau 2010 metų energijos gavybos apimtis, mes turėtume 4 kartus daugiau sunaudoti energijos vien tik tam, kad išgautume dabar sunaudojamos energijos kiekį! Ženkli BVP dalis, užuot nuėjusi žmonių gerovei vystyti, turėtų būti panaudota energijos gavybai. Jau nekalbant apie tokios intensyvios veiklos tiesioginį poveikį aplinkai bei klimato kaitai.
Akivaizdu, kad 280 USD už naftos barelį būtų naftą importuojančių šalių ekonomikų susprogdinimas. Kaip rodo praėjusių kelių metų duomenys, susitraukimu ekonomika reaguoja jau prie 127 USD už barelį. Todėl skalūnų angliavandenilių naudojimu grįsta ekonomika būtų iš karto pasmerkta žlugimui. Tai puikiai parodo skalūnų angliavandenilių gavyba besiverčiančių įmonių metinių finansinių suvestinių duomenys – 2012 metais JAV įmonėms ši veikla pareikalavo beveik 10 mlrd. USD daugiau investicijų, nei buvo gauta pelno.
Vienintelis šios situacijos paaiškinimas yra tas, kad esamos naftos ir juo labiau dujų kainos negali padengti reikalingų išlaidų tolimesnei skalūnų naftos ir dujų gavybai. Naftos gavybos įmonėms verkiant reikia didinti naftos kainas, kad galėtų pateikti visiems taip reikalingos naftos. Tad amerikiečiai rado išeitį – „pagalba“ pigių dujų stygių vis labiau patiriančiai Europai, taip pat nuo rusiškų dujų pilnai priklausančiai Ukrainai. Didelių naujų rinkų atidarymas galėtų sumažinti negailestingą konkurenciją JAV rinkoje ir stumtelti dujų kainas aukštyn. O tai leistų pasidengti augančius paieškos ir eksploatacijos kaštus.
Todėl jei Mazuronis ar tas, kas už jį rašė Žygaičius kaltinantį tekstą dėl Chevron‘o išėjimo, būtų prieš tai bent jau pasiskaitęs Chevron‘o metinę ataskaitą, būtų nesunkiai atradęs, kad Chevron‘as šiuo metu išgyvena, švelniai tariant, ne pačius geriausius laikus. Kapitalo grąža per pastaruosius dvejus metus sumenko vos ne dvigubai. Ir jei tokiu sparčiu tempu smigs žemyn, tai šiais metais grąža gali būti mažesnė nei kriziniais 2009 metais. Toliau auga skola. Remiantis Mazuronio logika ir už tai, matyt, yra atsakingi Žygaičiai.
Tačiau Žygaičių nerasime Chevron‘o ataskaitoje. Nors protestai yra įvardyti viena iš priežasčių, mažinusi pajamas iš naftos ir dujų gavybos, tačiau iš duomenų matyti, kad būtent eksploatacinių išlaidų bei išteklių paieškos kainų augimas daugiausia lėmė prastus rezultatus. Nors gamtinių dujų kaina JAV pakilo, palyginti su 2012 metais, tačiau tas augimas nenusvėrė menkstančių naftos pardavimų. Gavybos apimtys, nors ir palyginti stabilios dėl naujų gavybos plotų atidarymo, taip pat rodo mažėjimo tendenciją. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje įmonė stengiasi atsikratyti neperspektyvių finansinių aktyvų. Jei skalūnų angliavandenilių gavyba būtų perspektyvi Lietuvoje, Žygaičiai būtų nušluoti su Šilute ir Taurage kartu sudėjus.
Beje, kalbant apie protestus. Aišku, galima ciniškai nurašyti, kad žmonės protestuoja prieš bet ką. Tokiu būdu automatiškai įperšant išvadą, kad neverta kreipti dėmesio į tai. Kvaili žmonės. Nepatiklūs. Valdžia visada žino, kas žmonėms yra geriau. Jei žmonės su tuo nesutinka, tai juos reikia įtikinti. Ne išaiškinti, ne išgirsti, ne suprasti, ne diskutuoti, bet būtent – įtikinti. Pigi, primityvi propaganda yra vadinama informavimu. Nesvarbu, ar objektas būtų skalūnai, ar euras, ar Ukrainos krizė. Tam ne gaila skirti dešimčių ir šimtų tūkstančių litų. Tai lengva. Kur kas lengviau nei, pavyzdžiui, prieš skelbiant konkursą išsklaidytųjų angliavandenilių paieškai ir gavybai atlikti Strateginį poveikio aplinkai vertinimą (SPAV), kaip nustato teisės aktai. Įdomu tai, kad Aplinkos ministerija net neginčijo, kad SPAV nebuvo atliktas tam, kam skelbtas konkursas. Ministerijos atsakyme yra rašoma – procedūros buvo išlaikytos. Suprask, per nurodytą terminą nesugebėjote susivokti, kad jus apgavome, dabar po laiko aiškintis.
Todėl tol, kol valdžios institucijos ciniškai meluos pažeidinėdamos pačių parengtus teisės aktus, tol piliečiai ne tik turi teisę, bet ir privalo ginti bendrąjį interesą, kur valdžios institucijos yra neįgalios tai padaryti.
Tačiau vis dėlto drįsčiau spėti, kad skalūnų epopėja Lietuvoje yra baigta. Kaip palengva bliūkšta skalūnų burbulas visame pasaulyje. Investicijos į šią sritį tol, kol naftos kaina išliks iki 120 USD už barelį, vargiai tikėtinos. Chevroną išvarė makroekonomika, o ne Žygaičiai, pone Mazuroni.
Galime nekreipti dėmesio į pigų populizmą – juk žinia buvo skirta savam, „pigiam“ skaitytojui. Tačiau Chevron‘o išėjimas kartu su kitais ženklais, tokiais kaip Orlean Lietuva priešmirtinės konvulsijos ir pan., rodo viena – šiuo metu pasaulis susiduria su situacija, su kokia tokiu mastu dar nebuvo susidūręs – vartotojas nebėra pajėgus mokėti tiek, kiek reikia, norint užtikrinti reikiamą naftos gavybą ir tiekimą artimiausioje ateityje. Investicijų poreikis yra augantis ir ima viršyti gaunamas pajamas iš prekybos nafta ir dujomis kartu paėmus.
„Reikia 48 trilijonų dolerių investicijų tam, kad būtų patenkinti energijos poreikiai pasaulyje 2035 metais“. Taip teigia š.m. birželio pradžioje pasirodžiusi, bet neradau, kad bent kiek Lietuvoje viešai nagrinėta, Tarptautinės energetikos agentūros ataskaita. Iš jų 40 trilijonų turėtų būti skirta energijos tiekimui, o 8 trilijonai – energetinio efektyvumo didinimui. Tačiau šio straipsnio kontekste pati įdomiausia žinia yra ta, kad iš tų 40 trilijonų 23 trilijonai turėtų ateiti į iškastinio kuro gavybą, transportavimą ir perdirbimą ir tik 10 proc. – į energijos gamybą. Gavybai iš atsinaujinančių išteklių turėtų reikėti „tik“ 6 trilijonų JAV dolerių. Apie 59 proc. visos sumos sudarytų esamų poreikių tenkinimo palaikymas. Likusi dalis būtų skirta augančių poreikių tenkinimui.
Ataskaitoje nenurodoma, iš kur reikės paimti tuos 48 trilijonus dolerių. Tai reiškia, kad investicijos nuo 1,6 trilijonų dolerių turėtų išaugti iki 2,4 trilijonų dolerių kasmet. Ir tai atitiktų maždaug 3,6 proc. kasmetinį pasaulio BVP augimą. Be to, ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad norint įgyvendinti klimato kaitos mažinimo siekius, investicijos turėtų būti ir dar didesnės.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jei ir bus tokios idealios sąlygos, kad BVP šalyse augs po 3,6 proc. kasmet, tai niekaip neatsilieps žmonių gerovei. Ir tai priimant prielaidą, kad kažkokiu būdu vartotojai bus pajėgūs sumokėti didesnę kainą nemažindami savo vartojimo įpročių. Todėl greičiausiai mes esame ties slenksčiu naujos ekonominės krizės, kuri bus kas skausmingesnė nei neseniai praėjusioji.
Jeigu šios prielaidos yra teisingos, tai vis dar iš aukščiausiųjų valdžios pareigūnų lūpų išeinantys naujos atominės jėgainės statybos pažadai turi skambėti kaip visiškas svaičiojimas. Tai tas pats, kaip namo už banko paskolą pirkimas žinant, jog rytoj tavo darbovietė bankrutuoja. Šių veiksnių neįvertinimas gali tapti pražūtingas Lietuvos valstybei, užsiėmusiai esamai situacijai neadekvačiais projektais.
Kad ir kaip fatališkai beskambėtų susidariusios situacijos įvertinimas, išeitis iš jos galėtų būti, jeigu… būtų noro susivokti, kad suvartotos energijos kiekis žmogui nėra civilizuotumo matas, o lygiavimasis į Europos vidurkį – tiesiog nevisavertiškumo kompleksas ir be aiškių orientyrų esančios valstybės požymis, kad didėjantis naftos produktų suvartojimas visų pirma reiškia ne džiaugsmą, kad atsigauna mūsų ekonomika, o grėsmę, kad ji tampa vis labiau priklausoma nuo šio brangstančio iškastinio kuro. Kad keliaujančių į darbą mašina gyventojų skaičius rodo visų pirma ne gerėjančią gyvenimo kokybę, o tai, kad dalis visuomenės priverstinai ar laisvanoriškai renkasi didesnių energijos sąnaudų (dėl aukštų visuomeninio transporto kainų nebūtinai brangesnį) reikalaujantį gyvenimo stilių ir tuo pačiu tampa labiau pažeidžiami naftos rinkos pokyčių. Kad galima sutaupyti tūkstančius tonų naftos ekvivalento pradėjus ambicingas atliekų mažinimo strategijas, kurios maksimaliai įmanomai eliminuotų iš srauto vienkartines, neperdirbamas pakuotes, skatintų vartotoją rinktis labiausiai išteklius tausojančias produktų linijas. Remiantis labdaros fondo „Maisto bankas“ skaičiavimais, šalyje kasmet vien prekybos įmonės utilizuoja daugiau nei 4 tūkst. tonų tinkamų vartoti maisto produktų. Šio maisto vertė siekia 10 mln. litų. O tai irgi energijos sąnaudos. ES išmetamo nepanaudoto maisto kiekis siekia 35 proc., JAV – visus 40. Ar į tokį vidurkį mes orientuojamės? Ar nėra grėsmės, kad su savo planuojamais atliekų deginimo pajėgumais mes užprogramuojame atliekų gaminimą, o tuo pačiu ir bereikalingą energijos švaistymą?
Taip, būtent tausojantis energijos vartojimas gali būti išeitis. Turėtume skatinti ne vartojimą, bet tikslinį investavimą į ateitį. Skatinti investicijas į projektus, kuriuos įgyvendinus galima sumažinti energetines sąnaudas, tapti labiau nepriklausomiems nuo anglies išteklių. Stiprinti ekosistemas, kurios nemokamai suteiks oro, vandens valymą, palaikys klimato stabilumą.
Lyginant su 1990 metais pirminės energijos sąnaudos pastaraisiais metais yra mažesnės nei dvigubai. Bet nuo to šalies žmonių gyvenimo kokybė nepablogėjo. Priešingai, yra ženkliai pagerėjusi. Tai pasiekta didinant energijos naudojimo efektyvumą. Yra nemažai studijų, identifikavusių sritis, kuriose energijos efektyvumo ribos yra dar toli. Visų pirma – namų ūkiai. Čia negalima nepripažinti Mazuronio nuopelnų per pusmetį paleidus būsto renovavimo programą – to prieš tai buvęs ministras nesugebėjo padaryti per ketverius metus. Tačiau tai yra tik mažytis žingsnis – iki sisteminio problemos suvokimo dar labai toli. Viskas jau turėtų prasidėti nuo teritorijų planavimo, leidžiančio turėti tiek autonominius energijos generavimo šaltinius, bendruomenių motyvavimas ir įtraukimas dalininkais į energijos gamybos šaltinių įgyvendinimo projektus ir daug daug kitų iniciatyvų ir strategijų kaip antai uždaro rato ekonomikos (angl. circular economy) principų diegimas ir pan. Tačiau, užuot kėlęs šituos ambicingus uždavinius, buvęs aplinkos ministras didvyriškai kovėsi skalūnų dujų gavybos fronte nepastebėdamas, kad frontas skubiai traukiasi atgal į vakarus.
Ganėtinai simptomatiškas yra ir Mikael’io Ingmarsson’o Odenberg’o, Švedijos elektros perdavimo sistemos operatorės „Svenska Kraftnat“ generalinio direktoriaus, pasisakymas, kurį spausdino „Verslo žinios“. Būstus elektra besišildantiems ir visas bendrąsias erdves įsiiliuminavusiems švedams sunku įsivaizduoti, kad norma galėtų būti kitoks gyvenimo būdas. Todėl nieko keista, kad šis aukštas pareigas užimantis vadovas, matyt, net minties negali sau leisti, kad toks gyvenimas nėra racionalus. O jei ir yra girdėjęs apie būdus, kaip paskirstyti elektros įrenginių darbą tam, kad papildomai nebūtų apkrauta elektros perdavimo sistema piko metu, tai greičiausiai laiko varguolių ir kokių nors žaliųjų burtais, kurie niekada nebus taikomi aukšta gyvenimo kokybe besidžiaugiančioje švedo šeimoje. Tad ir išeina, kad žinia, kurią neša „Verslo žinios“, – net ir ekologiškieji ir pažangieji švedai kalba apie būtinybę statyti naujas atomines elektrines.
Paprastai kalbant apie energijos taupymą visada atsiras tkoks, kuris paniekinamai vyptels: tai į balanų gadynę siūlote grįžti? Ne, grįžti į balanų gadynę siūlote būtent jūs, kurie iki apsiputojimo svaičiojate apie atomines elektrines ir esate įtikėję naudingųjų iškasenų atsivežimu iš Marso. Jūs, kurie iki šiol galvojate, kad reikia didinti vartojimą, nes vartojimas sudaro pagrindą ekonominiam augimui. Kuriems atrodo, kad išleisti milijardus ūkinės veiklos padarytiems padariniams šalinti yra racionaliau nei tuos milijardus investuoti į tokią ūkinę veiklą, su kurios poveikiais galėtų susitvarkyti pati gamta. Būtent jūsų užprogramuotos smegenys verčia mus visus būti vis labiau priklausomiems nuo didelių kompleksų, nesvarbu, ar tai būtų atominės elektrinės, ar keliolikos tūkstančių kiaulių auginimo fermos, ir po to, įvykus avarijai, „kurios nebuvo įmanoma numatyti“ ar užpuolus marui, kiaulės akimis žiūrėti į mus ir drįsti reikalauti, kad mes visi dengtume jūsų patirtus nuostolius.
Norisi tikėti, kad kada nors ir Lietuva taps pakankamai išprususi aplinkosauginės ekonomikos prasme. Tačiau klausantis jaunų ir pagyvenusių utopistų, su pasididžiavimu pasakojančių apie tai, kaip pasaulis žada sėkmingai susidoroti su klimato kaitos problemomis laidodamas anglies dvideginį buvusios naftos gavybos šachtose ar aiškinančių, kaip prastus ir nesaugius branduolinius reaktorius pakeis nauji ir saugūs ketvirtos kartos reaktoriai, gali prarasti ir paskutinę viltį. Bet supranti, tai ne kas kita, kaip savo pačių ir lobistų fantazijų, kuriomis po to grindžiamos politikų rinkiminės kampanijos, aukos. Kliedesiai apie „ekologiškas skalūnų dujas“ ar „švarų, saugų ir pigų atomą“ prilygsta kliedesiams apie chemitreilus, ir kuo greičiau mes tai suprasime, tuo tik greičiau visiems išeis į naudą. Ir kaip čia neprisiminus klasiko K. Voneguto, kuris teigė, kad žmonės vadovaujasi nuomonėmis taip pat, kaip ir neginčijamais faktais, tik faktas visada lieka faktu, o nuomonės tolydžio keičiasi, todėl Julijus Cezaris vieną dieną galėjo būti laikomas išmintingu politiku, kitą – budeliu.
Ir dar – norisi palinkėti, kad ponas Šadžius netaptų dukart nepastebėjusiu ateinančios krizės ministru.