Išoriškai žiūrint esame visai demokratinė valstybė, kuri sudaro sąlygas valstybės lygmens idėjų turintiems piliečiams jas pasiūlyti kitiems piliečiams ir tikėtis būti išrinktiems. Atrodo, anokia tai vertybė, bet už 25 km nuo Vilniaus į rytus gyvenantys žmonės tokios galimybės neturi.
Bet norėtųsi lygintis su geriausiais. Pagal demokratijos indeksą Lietuva įvertinta kaip „demokratijos su trūkumais“ šalimi. Įdomu, kad būtent rinkimų proceso vertinimas labiausiai traukia žemyn. Beje, tuo nė kiek nesiskiriame nuo kitų rytų Europos šalių. Bene pirmą kartą, kai toks indeksas pradėtas skaičiuoti, tarp „demokratijos su trūkumais“ šalių atsidūrė ir JAV. Geriausi – Norvegija, Islandija, Švedija, Naujoji Zelandija…
Bet šio įrašo tikslas nėra nagrinėti demokratijos pasaulyje problemas ir aiškintis, kokie pliusai Norvegiją su savo Barnevernet pastatė į pirmą vietą. Čia – keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui.
1. Dalyvio užstatas. Panašiai kaip su antrinėms pakuotėms, dalyvaujantys rinkimuose turi sumokėti užstatą. Partijai, keliančiai sąrašą – ~13 tūkst. eur, asmeniui vienmandatėje – ~1300 eur. Rinkimuose surinkęs tam tikrą balsų skaičių užstatą atgauni. Iš esmės idėja yra gera: kai savo galimybes pradedi vertinti per savo kišenę, tai tą darai šiek tiek adekvačiau. Bet čia yra dvi problemos: pirma, jei partija gauna finansavimą iš biudžeto, tai ta suma yra mažai reikšminga. Bet jei partija tokio finansavimo negauna, tai ji arba turi būti kišeninė oligarcho partija, arba turės ieškoti kam parsiduoti, arba tai jai bus pakankamai rimtas finansinis iššūkis. Turint galvoje, kad reikės lėšų rinkiminei kampanijai ir viskam kitam.
Tad iš esmės tas reikalavimas kerta per viduriniam sluoksniui atstovaujančias partijas, kurių branduolį sudaro kultūros, mokslo, švietimo sektoriaus žmonės, kurie ir taip sunkiausiai verčiasi ir yra mažiausiai atstovaujami. Taigi, sudaryta sistema neskatina išsilavinusių, tam tikrą, sakyčiau, kultūrinę kompetenciją turinčių žmonių dalyvauti politikoje. Jiems paliekama tik plati parsidavimo galimybė. Dėl darbininkijos – atskira įdomi tema, nes šis sluoksnis, kaip rodo Lietuvos praktika, nesibodi palaikyti tų, kurie iš tiesų juos labiausiai ir išnaudoja. Toks savotiškas politinis Stokholmo sindromas.
Kita vertus, kiek nukrypstant į šoną, verta pasakyti, kad kultūros, meno žmonių, matyt, labiausiai neskatina dalyvauti nuosekliai formuojamas nešvarios politikos įvaizdis, kurio politikai net ir nesistengia keisti. Pasirodo, net mokytojai taip moko savo vaikus mokyklose. Tad didelė dalis žmonių, kuriems svetimas „purvinas politiko gyvenimas“, natūraliai atsiriboja nuo politinio gyvenimo tiek, kad net ir nesidomi juo. Tada jų vietą užima tie, kurie purvu nesibodi. Tik ar tada galime tikėtis esminių pokyčių Lietuvos politikos padangėje? Vargu.
2. Parašų rinkimas. Parašų rinkimo metas yra gera galimybė neturinčioms daug išteklių partijoms, o ir save išsikėlusiems asmenims reklamuoti savo siekius. 1000 parašų asmeniui yra daug, bet tai reiškia, kad mažiausiai 1000 žmonių sužino ir susipažįsta tiek su kandidatu, tiek su jo idėjomis. Tačiau šiuo metu parašų rinkimas greičiau primena fuksų krikštynas, nei adekvačią gatvės/aikštės politiką. Fuksų krikštynų logika yra paprasta – gavai uždavinį ir sukis. Tau kiš koją, daužys per kuprą, – turi iškentėti, nesuklupti. Toks krikštas. Deja, panašiai dabar yra su parašų rinkimu.
Parašus renkantis iš esmės turi dvi galimybes: eiti per butus arba gatvėje rengti pasirodymus. Ėjimas per butus Vilniuje reikalauja atskiro aprašymo. Ypač senamiesčio zonoje. Parašų rinkėjo darbas beveik kaip kompiuterinis žaidimas – nuolat turi įveikti dvi ar tris užkardas: kiemo vartus, laiptinės duris ir buto duris. Matyt, visiems aišku, kad tekstas „Sveiki, renku parašus už galimybę tokiam ir tokiam asmeniui dalyvauti rinkimuose į Seimą“ nėra tas, kuris atveria bet kurias duris. Greičiau atvirkščiai. Ką sako parašų rinkėjai, kad patektų į vidų, nepasakosiu, ir taip patys viską puikiai suprantate.
Kai dvi užkardos įveiktos gali paaiškėti, kad:
– 3/4 laiptinės butų gyventojų atostogauja, nes juk rugpjūtis;
– pusė likusių nesirašys, nes karantinas, nesirašys, nes nepažįsta (suprantu, tie rašosi tik už savo gimines ir draugus, ir dar už tuos kuriuos myli televizoriuje);
– pusė tų, kurie rašosi, negali pasirašyti, nes ne čia registruoti, nes žmona kažkur paslėpė pasą, nes, nu, jokių asmeninių duomenų tai tikrai neduosiu;
Aš su baiminga pagarba žiūriu į tuos, kurie sugeba tokiomis sąlygomis per dieną surinkti 50–60 parašų. Tik nemanau, kad toks parašų rinkimas turi kokią didesnę prasmę nacionalinės politikos kontekste. Tik fuksų krikštynų gerbėjai gali tuo džiaugtis.
Aišku, yra ir kitas kelias – eiti į aikštes ir gatves. Tą irgi darėm. Tačiau jei dar iš karto nėra aišku, tai labai greitai supranti, kad aikštėse ir gatvėse vaikšto žmonės ne tik iš tavo rinkimų apygardos. Tenka rinktis vietas prie parduotuvių, geriau mažesnių, kur nėra didelių aikštelių automobiliams – ten didžiausia tikimybė susitikti su savo apylinkės potencialiais rinkėjais.
Bet čia kandidatą į kandidatus pasitinka nauji iššūkiai. Čia visų pirma gauni patirti, ką reiškia privati vieša erdvė. Erdvė kaip ir vieša – visi gali eiti, bet pabandyk rinkti parašus ir iš karto suprasi, kad čia „Maxima“ ar „Lidl“ nustatinėja tvarką. Londoniečiai pirmą kartą tą aiškiai suprato, kai, berods, praeitame dešimtmetyje pabandė pražygiuoti kažkur palei Temzę. Praėjimą uždarę apsauginiai sutrikusiems protestuotojams mandagiai paaiškino, kad nors erdvė ir vieša, bet ką joje galima veikti, nustato savininkas. Mes apsidrausdami buvome susiderinę su parduotuvių tinklų komunikacijos skyriais, bet visais atvejais neišvengiamai teko aiškintis su apsauginiais. Taip galutinai įsisąmonini, kad parašų rinkimas toli gražu yra ne valstybės garantuota tau teisė, o išlikimo žaidimas su daugeliu kliūčių, kur visos nedraudžiamos poveikio priemonės yra leistinos. Čia tau ne knygų mugė, kur pirkėjai vienas per kitą lipa ant prekystalio, čia turi turėti mažiausiai iš ekranų pažįstamą veidą, kuris stabdytų ir neleistų praeiti pro šalį.
Jei televizoriuje būni ne itin dažnai ir ne tose laidose, kur visi šoka ar dainuoja, parašų rinkimas yra ne tau. Bet, aišku, gatvės pardavėjo patirtis jau suteikia šansą. Dar turi turėti geras akis (svarbu vyresniems) ir skleisti gerą vaibą (svarbu jaunesniems). Aišku, šalia asmeninio grožio ir tvarkingos aprangos. Svarbi detalė – balti marškiniai(!).
Beje, televizija eina į pagalbą. Pradėjo organizuoti visokius žaidimus kandidatams. Nes politika juk niekam neįdomu, rinkėjui svarbu, kaip atrodo jų kandidatai ir kuris iš jų geriau pasirodys kokioje nors viktorinoje. Manau, kad kandidatų krepšinio varžybų transliacija irgi gerokai padėtų apsispręsti. Nors lengvosios gimnastikos konkursas galėtų būti dar įdomesnis akiai.
Kadangi paprastai gatvėse nėra daug žmonių, kurie bindzinėtų svajodami su kuo nors pasikalbėti apie lietuvišką politiką, todėl jei eisi ne tiesiai prie reikalo, o dar pradžioje bandysi aiškintis, ar žmogus nori su tavim kalbėtis, ar turi tam laiko, tai geriau jau net ir nepradėti.
Bet žinomumas yra tavo problema ir ne VRK turi ją spręsti. Bet yra dalykų, ką būtinai turėtų padaryti VRK, jei iš tiesų tai institucijai rūpi proceso kokybė.
Bent:
– viešai informuoti gyventojus, kad bus renkami parašai ir kokius duomenis norintys pasirašyti gali saugiai pateikti. Kartu turėtų paaiškinti, kodėl tokie duomenys renkami. Ne renkantis parašus turi aiškinti VRK sprendimus;
– viešai informuoti atkreipiant ir prekybos centrų dėmesį, kad sudarytų sąlygas kandidatams rinkti parašus. Dabar yra atvirkščiai: prekybos centrai bijo įsileisti, kad tai jiems nepripažintų kaip nefinansinės paramos ir nenubaustų. Ir jei dar kas kokį plakatą atrems į pastato sieną, tai ir už nesuderintą reklamą gali gauti. O šiaip tai sudarant valstybinės žemės pardavimo ar nuomos sutartis privalomai visose sutartyse turėtų būti reikalavimas neriboti viešose erdvėse konstitucinės žmonių teisės į sankcionuotus susirinkimus atitinkamai savininkui pranešus ir užtikrinus tvarkos ir švaros taisyklių laikymąsi;
– nustatykit visiems vienodą skaitmeninių parašų rinkimo pabaigą. Nesuvokiama protu, kad vieniems sistema yra atjungiama vienu laiku, kitiems – kitu.
Na, ir paskutė pastaba dėl COVID. Parašai buvo renkami tokiomis sąlygomis, kai Vyriausybė teikė rekomendacijas riboti kontaktus, prekybos centrai ir tuo motyvuodami neįsileido į patalpas, tačiau VRK, nors praktiškai visos institucijos ilgino nustatytus terminus, nematė reikalo dėl to inicijuoti reikiamus teisės aktų pakeitimus dėl parašų rinkimo terminų prailginimo. Ta problema ypatingai jautėsi Vilniuje. Gal mažesniuose miesteliuose ir nebuvo tokio skirtumo. Tai rodo, kad demokratinių procesų kokybė valstybėje paskutinėje vietoje.