Sekmadienis buvo gera diena atitrūkti nuo rašymo apie gamtą ir išvažiuoti į gamtą. Tad pasinaudojom viešai skelbtu kvietimu ir prisijungėm prie Renato Jakaičio vedamos ekskursijos po Punios šilą. Matyt, skirtingai nuo kitų žygio dalyvių, mane labiausiai domino žievėgraužio tipografo (paprastai vadinamo bendriniu kinivarpos vardu) pažeistų eglių plotai. Nes pagrindinė diskusija dėl kirtimų miškuose ir sukasi apie tai, kad reikia gelbėti miškus nuo kinivarpų antplūdžio, ir jei paliksim taip kaip yra, tai iš Punios šilo židinys persimes į kitus miškus ir taip bus užkrėsti ir žus visi eglynai Lietuvoje. Dėl to, girdi, ir negalima atsisakyti sanitarinių kirtimų.
Iš to, kas matyti neginkluota, tik akiniuota akim, greičiausiai miškininkai yra teisūs. Jei ir kitur ūkiniuose miškuose eglynai auginami tokiuose sausuose priesmėliuose ar net smėlynuose, tai beveik nėra abejonės, kad dėl vis karštesnių ir vis sausesnių vasarų jos skurs ir džius net be vabalų. Jei augini tai, kas paprastai tokiomis sąlygomis neaugtų, neturėtų stebinti, kad atsparumas kenkėjams yra kur kas mažesnis nei įprastai. Bet ne kenkėjas kaltas, kad jam sudaromos sąlygos veistis. Todėl rodydami savo sunkią kovą su egles puolančiu vabaliuku realiai miškininkai kovoja su savo neapgalvotos (?) veiklos pasekmėmis. Štai čia yra pagrindinė bėda, kurią miškininkai tyčia ar netyčia nutyli.
Perėjus iš draustinio į rezervatinę zoną gali net visu kūnu pajausti, kaip iš karto pasikeičia drėgmės kiekis ore. Grečiausiai ir pati vieta kiek žemesnė, bet ir pomiškis nepalyginamai tankesnis. Saulė sunkiau prasimuša iki žemės, mažiau tiesioginio išgarinimo. Na, ir eglės čia sveikos, kinivarpų pažeista tik viena kita.
Todėl aš visiškai suprantu, kad neapsikentę požiūrio į mišką kaip į bulvių lauką, dalis ekologų siūlo radikalias visiško žmogaus ūkinės veiklos uždraudimo priemones. Nes tokios priemonės, kokios DABAR taikomos ūkininkaujant net draustinio statusą turinčiame miške, gali duoti lentų, bet ne sveiko miško. Bijomasi, kad didesnės apsaugos priemonės draustinio statuso lygmenyje gali būti lengvai atšauktos pasikeistus politinei krypčiai. Norima tokių apsaugos priemonių, kurios būtų ilgalaikės ir jų pakeisti nebūtų galima vien dėl kokio nors atsitiktinio ministro užgaidos. Todėl arba turi būti suprastos ir pripažintos klaidos su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ateičiai, arba nėra kito varianto kaip saugantis nuo klaidadarių eliminuoti jų kišimąsi į natūralų miško vystymosi procesą.
Aš pats nebūčiau toks radikalus, manau, kad siekiamų tikslų galima (ir lengviau!) pasiekti draustinyje. Reikia, tik kad jis būtų tvarkomas ne pagal miškotvarkos, o pagal gamtotvarkos projektus. Juose negalėtų atsirasti tokie dalykai, kaip kiek didesnio iškertamo ploto „užsimetimai“, nei reikėtų sanitarinių tvarkymų metu, ir pan. Bet tokiu atveju yra labai jautrus priežiūros išlaidų subalansavimas su gaunama nauda. Miškininkai padaryti įmone, kuri turi nešti pelną, o gamtosaugininkai eliminuoti iš ūkinės veiklos. Tarpinio varianto – ūkininkaujančios gamtosaugos – net galimybė yra pašalinta iš teisinės sistemos. Reikėtų, kad miško ugdymu galėtų užsiimti ekologai – tai realiai sugrąžintų prie tradicinės miškininkystės, tačiau suprantu, kad tuo atveriu dar vieną kol kas nepaliestą ir daug emocijų galintį sukelti jautrų tašką.