Neseniai Marius Jokūbaitis sukėlė didelį sąmyšį, paplatinęs Jono Satkūno teiginius, kad hidraulinis ardymas gali būti naudojamas bet kokiame sklype, nes „tikrai niekas to nedraudžia daryti“.
Aplinkos ministerija tąkart ministro vardu patikino, kad leidimai išduodami tik tradiciniams angliavandeniliams ir kad „tirti ir naudoti skalūnų dujas Lietuvoje nėra išduodami ir nebus“.
Kadangi tą patį trečiadienį, kai buvo paskelbta žinia apie hidraulinio ardymo naudojimą, Vyriausybė pritarė ir Žemės gelmių įstatymo projektui, tad ėmėme ir pasižiūrėjome, o kas gi keičiama tame įstatyme.
Peržiūrėjus patvirtintą Vyriausybės projektą susidarėme įspūdį, kad Jono Satkūno teiginiai tikrai nėra visiškai be pagrindo. Dokumente tyčia ar netyčia visiškai supintos procedūros tradicininių ir netradicinių angliavandenilių gavybai, kad nėra jokių garantijų, jog atlikus poveikio aplinkai vertinimą vieniems angliavandeniliams bus bandomi išgauti visai kiti. Tam tiesiog tereikės… pakeisti leidimo priedą nurodant, kad bus taikomas hidraulinio ardymo metodas. Ir viskas! Kad taip įvyktų tiesiog tereikia, kad leidimas būtų išduotas angliavandeniliams konkrečiai nenurodant kokiems, nes įstatymas to nereikalauja.
Įstatyme nėra minima, kad išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimams reikia PAV, kaip numato PAV įstatymas. O tai nėra gerai, nes tie dalykai minimi kalbant apie gavybą. PAV reikalavimai dokumente yra daugiausia minimi netiesiogiai ir nėra iki galo aiškiai aprašyta jo vieta.
Įstatyme reikalaujama, kad turi būti pateikiama informacija apie hidraulinam ardymui naudojamas medžiagas. T.y., post factum. Būtina, kad ši informacija būtų pateikta PAV metu, o ne tada, kai jau darbai prasidėję.
Įstatyme nustatyta, kad kasybos atliekų negalima palikti gamtinėse (įstatyme vartojamas tikslintinas terminas – natūralios) ertmėse. Tačiau visiškai nieko nekalbama apie dirbtines ertmes, kurios atsiranda hidraulinio ardymo metu. Ten palik bele ką. Praktikoje sūrymai visada buvo išleidžiami atgal į ertmes, tačiau tiek ankstesni, tiek dabartinis įstatymas tai draudžia. Tai ir toliau eisime tuo keliu, kad vieną rašysim, o kitą darysim?
Na, bet netikėčiausias dalykas buvo ta nuostata, kad įmonė, bet kurioje ES valstybėje turinti leidimą tirti žemės gelmes, gali imti ir vykdyti tyrimus Lietuvoje be jokio leidimo. Užtenka tik registruotis. Klausimas: kaip tai siejasi su nacionaliniais interesais ir saugumu? Be to, nėra aišku, kada turėtų būti pateiktos ir atitinkamos PAV išvados. Reikėtų tikslinti.
Nesakau, kad įstatymo variantas yra daug blogesnis už ankstesnį, bet ir ne geresnis. Yra ir daugiau visokių klaidų, pvz., prie tyrimų kalbama apie eksploatacinius gręžinius ir pan.
Palikta ir landų. Nesuprantama išimtis žemės ūkiui pakelti kartelę, kiek gali būti suvartota požeminio vandens be apskaitos. Tai nėra gerai. Ir tai tikrai nėra kokia neįmanoma našta, kaip surašyta aiškinamajame rašte. Našta visiems vienoda, ir nežinau, kodėl reikia vienai ūkio šakai daryti išimtį.
Tačiau vis dėlto pagrindinė problema – aiškus neįvardijimas, kam yra išduotas leidimas. Turi aiškai būti parašyta, ar leidimas tradiciniams angliavandeniliams, ar išsklaidytiems. Tik taip būtų apsisaugota nuo to, kad Jono Satkūno išsakytos pastabos nebūtų realizuotos praktikoje. Jei tai nėra Aplinkos ministerijos tikslas, šį dokumentą reikėtų tikslinti.
Visos konkrečios pastabos bus pateiktos tiek AM, tiek Seimo Aplinkos komitetui.