Monika Midverytė OFS | Bernardinai.lt
Paryžiuje įsibėgėjus Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijai (COP21), apie jos eigą kalbamės su „Darnaus vystymosi centro“ direktoriumi Liutauru Stoškumi.
Prabėgo jau keturios programos dienos. Ką galima pasakyti apie susitikimo pradžią?
Ketvirtadienį ryte buvo paviešintas JT Klimato konferencijos Paryžiuje juodraštinis susitarimo variantas. Iš jo dar sunku spręsti apie diskusijų raidą, nes ten sudėtos visos galimybės, pradedant bendrais dalykais ir baigiant labai konkrečiais įsipareigojimais.
Dalis besivystančių šalių nori dar labiau griežtinti tikslus ir susitarime įrašyti siekį sustabdyti vidutinės temperatūros kilimą ne ties įprastais 2 laipsniais, o 1,5 laipsnio, palyginti su priešindustriniu lygiu. Tačiau kitos šalys apskritai nenori įrašyti konkretaus laipsnio. Rašoma, kad vidutinė temperatūra neturėtų būti didesnė negu priešindustriniu laikotarpiu. Tai vėl kuria neapibrėžtumą. Koks tas laipsnis būtų? Akivaizdu, kad visą kitą savaitę tęsis rimtos derybos.
Kiek yra realu, kad galingosios valstybės atsižvelgtų į mažų salų valstybių raginimą užsibrėžti į 1,5 laipsnio tikslą? Juk salų valstybėms temperatūros pakilimas 2 laipsniais būtų katastrofiškas, o vandenyno lygio pakilimas 1 m reikštų užtvindymą.
„Išgirdimas“ yra subtilus dalykas. Pagal dabartinę darbo metodiką kiekviena šalis užsibrėžia nacionalinius tikslus ir siekius, kiek yra pajėgi sumažinti šiltnamio dujų emisijas. Esant tokiam nekompleksiniam problemos sprendimui, susirūpinusių šalių balsas tampa mažiau girdimas, nes visi tartum pripažįsta problemą, tačiau kelia savo sąlygas. Akivaizdu, kad bendro vardiklio nebuvimas silpnina mažų šalių galimybes.
Gerai nuteikia tai, jog Barackas Obama ne tik fotografavosi su mažųjų šalių prezidentais, bet ir pasižymėjo tvirtais pasisakymais. Jis labai aiškiai deklaravo, kad JAV supranta problemą ir yra pasirengusios mažinti poveikį klimato kaitai. Jis išvardijo konkrečius faktus, kad JAV tris kartus padidino vėjo jėgainių apimtis, plėtoja saulės energetiką ir iki 2025 m. įsipareigojo 28 proc. sumažinti šiltnamio dujų emisijas, palyginti su 2005 m.
Tokio paties ambicingumo nematyti skaitant Rusijos prezidento ar Lenkijos ministrės pirmininkės pasisakymus. Nežinau, ar čia bendra tendencija, bet krenta į akis tai, jog labiau nuo akmens anglies ir kito iškastinio kuro priklausomos šalys aiškina, jog klimato kaitos tikslus pasieks saugodamos savo miškus. Jos tai pateikia kaip svarbiausią priemonę.
Mažos salelės, arba pakrančių valstybės, jau dabar daugiausia yra neutralios anglies atžvilgiu. Kalbant, pavyzdžiui, apie Butaną, jis nuo 2009 m. tvirtina esantis anglies atžvilgiu neutralus. Jų miškai, užimantys 70 proc. valstybės ploto, sugeria visas anglies dioksido emisijas. Taigi labiausiai kenčiančios šalys jau dabar atitinka keliamus reikalavimus ir natūralu, kad nori didesnio galingųjų valstybių indėlio.
Kalbant apie Afriką, kur plečiasi dykumėjimo procesas, šalys nuo Džibučio iki Senegalo nori pastatyti didžiąją žaliąją sieną ribodamos dykumos slinkimą. Vien Čado ežeras, vienas didžiausių ežerų Afrikoje, nuo 1960 m. susitraukė dešimčia kartų ir, pradžioje buvęs 25 000 kv. km ploto, dabar jau užima tik 2 500 kv. km. Akivaizdu, kad tai sukelia ne tik žemės ūkio problemų, bet ir karinių konfliktų. Daugumą tame regione vykstančių konfliktų galima tiesiogiai susieti su klimato kaita. Taigi šioms šalims susitarimas Paryžiuje yra esminis.
Dabartinė migracijos banga yra geras pavyzdys, kaip galėtų vykti šie procesai, jeigu klimato kaitos mastai taptų tokie, apie kuriuos nelabai drįstame ir pagalvoti. Migracija ir klimato kaita yra labai susijusios. Kalbant vien apie Ramiojo vandenyno salas, tai vandens lygio kilimas jiems gresia priverstine migracija ir tėvynės netekimu.
Limoje parengta pirmoji JT ataskaita parodė, kad prisitaikymui prie klimato kaitos reikalingos lėšos yra triskart didesnės, nei buvo skaičiuota. Kuo toliau, tuo didesnę BVP dalį reikia skirti prisitaikymui prie klimato kaitos. Prieš susitikimą Paryžiuje buvo paviešintas vertinimas, kur parašyta, kad išsivysčiusios šalys, įsipareigojusios iki 2020 m. per metus besivystančių šalių prisitaikymui prie klimato kaitos skirti 100 mlrd. dolerių, realiai skiria gerokai mažiau – apie 2,3 mlrd. dolerių. Taigi įtampa tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių egzistuoja dėl finansų.
Pats prieš COP21 Konferenciją Paryžiuje dariau Europos paramos Lietuvai analizę. Realiai klimato kaitai skirtų pinigų suma yra daug mažesnė, nei skelbiama oficialiai, nes iš tų pinigų yra finansuojamos priemonės, turinčios labai mažai arba išvis neturinčios ryšio su klimato kaita. Lietuvoje į šį kovos su klimato kaita priemonių planą įtrauktos tokios priemonės kaip kelių asfaltavimas, GMO monitoringas. Jeigu jos ir prisideda prie problemos sprendimo, tai prisidėjimas toks mažas, kad neadekvačiai naudojamos lėšos.
Kaip vertinate kitų didžiųjų valstybių – Kinijos, Indijos – įsipareigojimus?
Indijos ir Kinijos įsipareigojimai šiemet yra pastebimi, kadangi Kinija yra viena didžiausių teršėjų. Naujai nuskambėjo Indijos premjero pareiškimas apie saulės energetikos aljansą, kurio tikslas – sukurti masto ekonomiką ir taip išvystyti saulės energetiką, kad ji būtų prieinama visiems neturtingiesiems. Be to, jie įsipareigojo iki 2030 m. 40 proc. sau reikiamos elektros pasigaminti atsinaujinančiais ištekliais. Tai labai reikšmingas rodiklis tiek daug energijos suvartojančiai valstybei.
Kinija pasižadėjo sumažinti emisijas iš akmens anglies pramonės. Šie įsipareigojimai skamba gana įspūdingai. Tačiau lieka neaišku, ar visų šių savanoriškų įsipareigojimų pakaks sustabdyti vidutinės temperatūros kilimą bent ties 2 laipsnių riba.
Ar Lietuva gali savotiškai išsišokti siekdama ryžtingesnių tikslų, nei bendrai užsibrėžė Europos Sąjunga?
Gali, niekas mums to nedraudžia, o tuo labiau kad turime tam puikių galimybių. Galėtume pasiekti gerokai aukštesnių tikslų, tik reikėtų šiek tiek daugiau dėmesio skirti atsinaujinančiai energetikai. Mano galva, Lietuva visiškai neišnaudoja iki 2020 m. tam skirtos finansinės paramos. Užsibrėžėme visiškai neambicingus tikslus ir švaistome tam skirtus pinigus į visas puses, už juos statome keltuvus slidinėjimo trasoms, perkame garsines sirenas miestams, motyvuodami, kad taip gyventojai bus informuojami apie artėjantį pavojų. Valstybinių institucijų darbuotojai rimtais veidais pasakoja tokias nesąmones. Dabar klimato kaitos priemonėms skirtais pinigais užkamšomi plyšiai kitose srityse.
Kaip reikėtų traktuoti Paryžiuje pasirašomus susitarimus, tokius kaip Prancūzijos ir Indijos bendradarbiavimą saulės energetikos srityje, ar B. Gates, R. Bransono ir M. Zuckerbergo susitarimą plėtoti naujos kartos energetiką fotosintezės pagrindu? Kiek reikia džiaugtis, o kiek tai daugiau viešųjų ryšių akcijos, skirtos parodyti, kad „mes dirbame“?
Bet kuriuo atveju, net jeigu tai ir būtų viešųjų ryšių kampanija, manyčiau, kad ji yra pozityvi, nes atkreipia dėmesį į problemą ir parodo žymių asmenų, į kuriuos žmonės nori lygiuotis, poziciją.
Taigi, net jei tai labiau deklaratyvūs dalykai, jie duoda žinią ir verčia kitus pasitempti. Kiek iš šių susitarimų bus realios naudos, parodys laikas.