Po kai kurių Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus pareiškimų apie administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę, šiandien į posėdį susirinkusi Vilniaus miesto savivaldybės taryba skilo – slaptu balsavimu vieno balso persvara (23 balsavo už, prieš buvo 24, vienas biuletenis pripažintas negaliojančiu) mero siūlymui iš pareigų atleisti administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę nepritarta.
Visuomenininkas ir paveldosaugininkas Liutauras Stoškus, į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą išrinktas kaip „Lietuvos Sąrašo“ partijos atstovas, savo veidaknygės paskyroje išsamiai aptarė tris pagrindines priežastis, dėl kurių jis apsisprendė nepritarti R. Šimašiui.
Yra 3 esminės priežastys, dėl kurių aš niekaip negaliu palaikyti Almos Vaitkunskienės atleidimo iš užimamų pareigų.
1. Atsakomybės perkėlimas.
Nors iš pranešimų spaudoje atrodytų, kad meras savo nuomonę pakeitė per porą naktų, taip nėra. Meras jau kuris laikas neformaliuose pokalbiuose kėlė tam tikras su administravimu susijusias problemas (jų čia korektiškumo dėlei nevardinsiu, juolab ne aš jas ir kėliau). Tos problemos, kylančios tikrai ne iš kompetencijos nebuvimo, mano supratimu, yra pakankamai svarbios, bet ne tiek, kad tai galėtų būti nepasitikėjimo priežastimi. Be to, tikras vadovas, susidūręs su tokia situacija, visų pirma, nedelsdamas turėtų bandyti keisti situaciją aiškiai ją komunikuodamas. Nes supratimas, kad kažkas yra blogai, prasideda nuo aiškaus ir atviro problemos iškomunikavimo su atitinkamais nurodymais koreguoti padėtį. Tai yra elementarus žingsnis, kurį privalo padaryti kiekvienas geras vadovas. Taip pat ir meras. Tačiau, kaip suprantu, tokio aiškaus ir nedviprasmiško komunikavimo nebuvo, o į išorę buvo teikiama informacija, kad viskas yra puiku, sklandu ir gerai. Tai reiškia, kad meras, matydamas tam tikras problemas, jų nesiėmė spręsti ir tokiu būdu prisiėmė ir atsakomybę už pasekmes. Po tam tikro laiko daromas atstatydinimo veiksmas tokiame kontekste neišvengiamai turi būti traktuojamas kaip ir savo atsakomybės dėl neveikimo laiku perkėlimo ant kito asmens. O tai nėra garbinga.
2. Esminė atleidimo priežastis nėra žinoma
Nors meras prieš keletą dienų jau gana tiksliai suformulavo atleidimo priežastis, tik neiliustravo pavyzdžiais, tačiau vis tiek kyla įtarimų, kad tikroji atleidimo priežastis nėra paviešinta. Šią abejonę dar labiau sustiprino į viešumą išėjusi informacija, kad meras Almai Vaitkunskienei siūlė užimti patarėjos postą Vilniaus šilumos tinkluose, o po metų – postus Vilniaus šilumos tinklų ir „Vilniaus vandenų“ valdybose. Tai rodo, kad jei iš tiesų atleidimo priežastys būtų tokios, kaip viešai įvardijama, tai rimtai galima būtų suabejoti, ar tokį netinkamą žmogų reikėtų skirti į vieną ar kitą valdybą.
3. Nesilaikoma deklaruojamo skaidrumo principo
Ši, trečioji, priežastis man atrodo pati reikšmingiausia. Siūlydamas Almai Vaitkunskienei patarėjo postą, o po to – kurios nors valdybos nario postą, meras parodo, kad jo paties siūlytos ir mūsų nusistatytos įmonių valdymo ir valdybų narių atrankos skyrimo taisyklės yra tik širma akims. Patarėjo posto, mano žiniomis, šiuo metu nėra, tai reiškia, kad postas yra kuriamas dirbtinai žmogui, o tai ir vėl nubloškia mus į tuos laikus, kai valstybinėse įmonėse kuriami postai saviems ar atlikusiems žmonėms. Prisiminkime „Lietuvos geležinkelius“. O dar naujai iškilusi informacija apie patarėjų skyrimą Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kur steigiami nauji 3–5 direktoriaus patarėjų etatai galbūt su Liberalų sąjūdžiu susijusiems politikams. Apie tai, atrodo, nežinojo nei dabar atleidžiama Alma Vaitkunskienė, nei sritį kuruojantis Gintautas Paluckas.
Valdybų narius atrenka nepriklausomas atrankos komitetas, kuris turi spręsti, kurie iš kandidatų yra tinkamiausi užimti valdybos postą. Dar daugiau – po to stebėtojų taryba turi iš atrankos komiteto pasiūlytų asmenų atrinkti tuos, kuriais pasitiki. Ar galėtų meras taip laisvai garantuoti, jei atrankos komitetas iš tikrųjų būtų savarankiškas darinys? Manau, kad ne. Nes atrinkimas vieno ar kito kandidato turėtų priklausyti nuo to, kurio kandidatūra yra geriausia, o ne tuo to, ką vienam ar kitam yra pažadėjęs meras.
Dar pačioje kadencijos pradžioje formuojant valdybas kilo nemažas nepasitenkinimas, kai į VVT valdybą buvo „atrinktas“ Arūnas Šikšta iki kurio „atrinkimo“ visi jau šnekėjo, kad jam rengiama valdybos pirmininko, o gal ir įmonės vadovo vieta. Arūno Šikštos vadovaujama valdyba po kelių suimituotų konkursų įmonės vadovu pasirinko iš savo valdybos narių tarpo Gintarą Maželį, kurio darbas įmonėje baigėsi skandalu ir atleidimu iš darbo. Po kiek laiko paaiškėjo, kad ir visa „Vilniaus vandenų“ valdyba yra „atrinkta“ panašiai.
Tie faktai rodo, kad meras, žodžiais skelbdamas skaidrumo standartus ir politikos nuo valdymo atskyrimą, iš tikrųjų aktyviai dalyvavo ir toliau dalyvauja formuojant valdybas, parinkdamas ir sustatydamas sau parankius asmenis.
Čia būtina paminėti, kad būtent Alma Vaitkunskienė, kai valdybų formavimas pradėjo strigti, ėmėsi žingsnių skaidrinti šį procesą ir būtent meras į Tarybos posėdžių darbotvarkę netraukė aiškiau įmonių veiklą reglamentuojančio Almos Vaitkunskienės parengto sprendimo projekto. Jis, neapsikentus nuolatinio blokavimo, dabar yra teikiamas nuo Antikorupcijos komisijos bendru sutarimu, pritarus tiek pozicijos, tiek opozicijos nariams.
Akivaizdu, kad tokiame kontekste pritarti administracijos direktorės Almos Vaitkunskienės atleidimui yra tolygu pritarti tokiai gana slidžiai mero politikai, kuri tuo toliau, tuo daugiau kelia klausimų.