…Kai tik per visišką, visišką atsitiktinumą spėji į lėktuvą iš Londono į Vilnių prieš tai tol beviltiškai šokinėjęs po ratais londonietiškiems taksi su maldavimu kuo greičiau nuvežti į oro uostą, kol galų gale supranti, kad taksi Londone jau seniai nėra greičiausia transporto priemonė.
Only train can help you! Kaip sunkiai patikėjom ta žinia. Lengvasis automobilis, tas visų dievinamas ir būtinas šeimos draugas, kuriam atiduodame didžiausias savo erdves vien tam, kad esant reikalui galėtume GREITAI atsidurti ten kur mums reikia, jau niekaip nebegali mums duoti to, kam iš esmės jis yra skirtas. Mes buvom pasirengę sumokėti skaudžią sumą – bet pinigai čia padėti negalėjo nieko… Kaip kelias dienas prieš tai stebėjom Citymapper’y, daugeliu atveju 30-40 min kelio pėsčiomis atstumu Londone greičiausia transporto priemonė yra… dviratis. Nebent keliauji iš ten į ten, kur važiuoja metro. Iš paskos dviračiui atsilikęs atkeliautų pėstysis, o po to jau subėgtų kiti keliavę autobusais ir automobiliais.
Mes tikimės, kad žmogus sugebės išspręsti klimato kaitos problemas, bet jis net tiesios priežastinės linijos nemoka nutiesti tarp transporto spūsčių ir savęs, vieno sėdinčio dideliame limuzine, – nelinksmai galvojau jau sėdėdamas oro uosto shuttle bus’e, važiuojančio per kilometrus nusidriekusią ir toliau intensyviai statomą vietomis daugiaaukštę, vietomis paprastą automobilių stovėjimo aikštelę.
Nežinau, kiek iš tiesų prie tragiškos šiomis dienomis transporto situacijos Londone prisidėjo jau antrą savaitę jo centrą užėmę maištininkai prieš išmirimą (angl., Extinction Rebellions). Neabejoju, kad stipriai. Jie blokavo centrinio Londono gatves kartais visiškai atkirsdami vieną Londono dalį nuo kitos. Plačiausiai nuskambėjo jų bandymas taikiai okupuoti London City oro uostą, kur netgi vienam maištininkui pavyko tiesiogine to žodžio prasme prisiklijuoti prie lėktuvo.
Dideli protestai ir barikados prie BBC Londono ofiso. Kurį laiką užimtos gatvės prie parlamento ir vyriausybės. Visa tai – paskelbtoje dviejų savaičių maišto akcijoje, skirtoje sutrikdyti įprastinį gyvenimą ir aštriai priverčiančioje atkreipti dėmesį į klimato kaitos problemas.
Sistemos žmones tokie dalykai šiurpina. Valdžios atstovai ėmė kalbėti apie peržengtas ribas. „Mes esame maištininkai, tad jei padarome šiek tiek nelegalių veiksmų, viskas yra OK,“ – maždaug taip vienos iš dalyvių Catherine’os mintis citavo tabloido Evening Standard teksto autorius. B. Jonsonas rėžė piktai – uncooperative crusties. Tiesą sakant, ir man pirmą kartą jau temstant patekus į Trafalgaro aikštę pagrindiniai palapinių miestelio gyventojai sudarė seniai nesipraususių daugiau gatvėje nei namie praleidžiančių žmonių įspūdį. Kita vertus, juk visada bet kokios revoliucijos pirmose eilėse stovi tie, kurie neturi ką prarasti. Bet kartu buvo ir mokslininkai, ir tarnautojai, ir mokytojai. Jau vien tas faktas, kurį radau tame pačiame Evening Standard, kad vien per dieną žmonės kaip paramą XR, kaip save sutrumpintai vadina maištininkai, suaukojo 40 tūkst. svarų, kalba pats už save. Organizatoriai uždraudė alkoholį ir narkotikus, todėl nebuvo matyti nei geriančių, nei neblaivių.
Tiek visuomenė, tiek policija gana pakančiai ir netgi, nežiūrint sukeltos transporto sumaišties, daugiau palankiai vertino protestą ir jo formą. Kartu su protestuotojais esantys teisininkai stebėjo, kad „tie, kurie norėjo veikti nepažeisdami įstatymų ir tie, kurie siekė būti areštuoti, žinotų savo teises“. Jau penktą maišto dieną buvo suimta virš 1100 protestuotojų. Tačiau būti areštuotiems buvo maišto strategijos dalis – dalis protestuotojų būtent to ir siekė tokiu būdu pritraukiant žiniasklaidos dėmesį. Bent jau iš pradžių vietoj smurtinių veiksmų veržėsi ironiški komentarai ir kiek įmanoma valdomasi. Tačiau buvo minima, kad paskutinėmis dienomis policija tapo kur kas agresyvesnė.
Jei kas būtų sakęs, kad savo gyvenime išvysiu minias žmonių, protestuojančių ne už didesnį atlyginimą, ne už „orią pensiją“, ne prieš mokesčius ir už savo sotų pilvą, o už galimybę kitoms kartoms turėti savo ateitį, aš nebūčiau patikėjęs. Kaip, vėlgi, buvo cituojamas vienas iš protesto dalyvių, – „bet koks kitas klausimas yra nereikšmingas“. Tėra vienintelis reikšmingas klausimas „“ žmonijos ateitis.