Nepažinojau Pranciškaus Šliužo asmeniškai. Keletą kartų teko dalyvauti renginiuose, kur prisiprašęs organizatorių emocingai kvietė paremti poziciją, kad nekilnojamas Lietuvos turtas – žemė – galėtų būti parduodamas tik Lietuvos piliečiams.
Didžiulė energija ir tikėjimas savo teisumu per labai trumpą laiką padėjo suburti didelį būrį pasekėjų.
Jau renkant parašus referendumui buvo pradėtas masinis puolimas jo ir bendraminčių atžvilgiu. Patyčios, plūdimas skambėjo kiekvieną dieną eteryje. Buvo siekiama visais įmanomais būdais parodyti patį Pranciškų Šliužą ir jo pasekėjus kaip nevispročius. Buvo gaudoma kiekviena minties klaidelė ir kuo plačiau išskalambijama.
Surinkus reikiamą referendumui parašų kiekį į kovą buvo įtrauktos net ir represinės struktūros. Pasirašę ir rinkę parašus žmonės buvo kviečiami į policijos komisariatus, už menkiausias technines rinkimų lapų pildymo klaidas surašomi administracinio pažeidimo protokolai. Taip buvo siekiama įbauginti ir atgrasyti ateityje nuo valdžios nepalaikomų iniciatyvų.
Vis dėlto referendumo iniciatoriams pavyko priversti valdžią peržiūrėti įstatymus ir numatyti saugiklius žemei įsigyti. Vėliau bent dalis tų saugiklių buvo tyliai atšaukti kaip pertekliniai ir trukdantys.
Pranciškus Šliužas bent jau privertė visus – ir palaikiusius jo idėją, ir jai pasipriešinusius – dar kartą permąstyti, kas yra mums Lietuva XXI amžiuje. Gal iš to ką nors pasiimsime ir ateičiai.
Ilsėkis ramybėje.