Vykdydamas savo, tikėtina, būsimą savivaldybės tarybos nario funkciją referuoju apie savo balandžio 3 d. vykusį susitikimą su Vilniaus savivaldybės darbuotojais, atsakingais už Vilniaus žaliąjį rūbą – kraštovaizdžio architekte Vaiva Deveikiene, Miesto estetikos skyriaus vedėja, Gintautu Runovičiumi, Želdinių poskyrio vedėju, ir Giedre Čeponyte, to paties poskyrio darbuotoja.
Pagrindinis tikslas – aptarti, kaip galėtume geriau įtraukti pilietinę visuomenę į sprendimų priėmimo procesą, kad būtų išlaikytas interesų balansas. Priėjome prie išvados, kad padėtį gerinti galėtume keturiose srityse.
Visų pirma, planavimo procese, kuris yra bene svarbiausias etapas, tačiau būtent šiame derinimo procese visuomenė mažiausiai įtraukiama: visi „atsibunda“, kai planai pradedami įgyvendinti, o tada jau būna per vėlu. Todėl reikia svarstyti, kaip pagerinti miesto gyventojų atstovavimą būtent šiuo etapu.
Antra svarbi sritis, kur būtinai reikėtų įsileisti visuomenės atstovus, – želdinių priežiūros procesas. Šiuo metu veikia komisija, priimanti sprendimus dėl želdinių būklės ir pan. Ir išties nėra kliūčių, kad tos komisijos atstovu galėtų būti žmogus, kuris atstovautų ir visuomeninėms želdiniais besirūpinančioms organizacijoms. Šiuo metu yra į komisiją įtrauktas (ar dar tik planuojama įtraukti) organizacijos „Žaliuojanti Vilnija“ vadovas. Kiek suprantu, jai vadovauja didelę patirtį turintis želdinių priežiūros specialistas, tačiau lieka klausimas, kiek šios organizacijos siekiai ir požiūris yra žinomi kitoms šioje srityje veikiančioms organizacijoms ir ar sutampa jų požiūriai į žaliųjų erdvių priežiūrą. Tam reikalingas nuolatinis komunikavimas ir nuostatų išsigryninimas. O tai jau yra nebe savivaldybės reikalas. Labai svarbu, kad tokioje komisijoje dirbantis žmogus ne tik atstovautų kaip įmanoma didesnei organizacijų daliai, bet ir aiškintų joms priimtus sprendimus, juos pagrįstų. Taip būtų galima išvengti daug nesusipratimų, nesusikalbėjimų ir tariamų sąmokslų. Ypač gero komunikavimo ir interesų suvaldymo reikia, kai pačios bendruomenės kreipiasi prašydamos nukirsti medžius (tokių atvejų yra nemažai).
Trečioji sritis, kur miesto gyventojų atstovavimas galėtų būti nepalyginamai didesnis, – specialių rodiklių nustatymas. Pavyzdžiui, Bendrajame plane reikėtų numatyti ne tik žaliųjų zonų plotų, bet ir žaliosios erdvės kokybės ar pan. reikalavimą. Tai apsaugotų nuo tokių situacijų, kai želdynai palengva virsta žolynais, kurie irgi priskiriami prie želdynų. Čia būtų galima pasiremti, tarkim, skandinavų patirtimi – jie skaičiuoja indeksą priklausomai nuo želdyno tipo ar pan.
Ketvirta bendradarbiavimo sritis, jau aukščiau minėta, – tai tarpusavio komunikacijos gerinimas. Jei pirmi trys punktai turėtų būti koreguojami savivaldybės iniciatyva, šis galėtų būti daromas visuomeninių organizacijų pasiūlymų pagrindu. Tam reikėtų parengti pasiūlymus, kuriuos būtų galima pristatyti savivaldybės darbuotojams ir jie pateiktų savo išvadas dėl jų. Visais atvejais akivaizdu, kad bendradarbiavimas būtų glaudesnis, jei savivaldybei būtų aišku, su kuo ji galėtų šiais klausimais šnekėti. Todėl būtų logiška, jei susikurtų visas tokias iniciatyvas koordinuojanti grupė, kuri atstovautų visuomenės interesams savivaldybėje. Ji dalyvautų ir bent vienoje iš trijų, jei ne visose trijose šiuos klausimus kuruojančiose visuomeninėse komisijose prie Tarybos komitetų.
Todėl, manyčiau, jau laikas susirinkti visiems nevyriausybininkams, norintiems šioje srityje toliau dirbti, pasitarti dėl tolimesnių žingsnių, kaip būtų galima geriau koordinuoti veiklą užtikrinant, kad priimami sprendimai būtų labiau tausojantys žaliąsias erdves.