Kovo 26 dieną įvyko Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos posėdis, kuriame taryba, susitikusi su septyniais kandidatais į generalinio direktoriaus postą – žurnalistu ir komunikacijos ekspertu Edvinu Butkumi, televizijos laidų prodiuseriu Sauliumi Jakutavičiumi, Nepriklausomybės akto signataru, šiuo metu JAV piliečiu Virgiu Pikturna, žurnaliste Liudvika Pociūniene, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi, LRT generaliniu direktoriumi Audriumi Siaurusevičiumi ir ERGO draudimo bendrovės rinkodaros vadovu Irmantu Šeriu – ir išklausiusi jų programų, nusprendė: Audrius Siaurusevičius vadovaus Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai dar penkerius metus.
Tarybą sudaro šiuo metu jai laikinai vadovaujanti Nacionalinės dailės galerijos vadovė, dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė, Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas, Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė, žurnalistai Liudvikas Gadeikis ir Edmundas Ganusauskas, verslo konsultantas Tomas Eitutis, humanitarinių mokslų daktarė Gražina Daunoravičienė, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius profesorius Žygintas Pečiulis, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentė Zina Gaidienė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė Giedrė Lastauskienė, ilgametis politikas Česlovas Juršėnas ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos vadovas Kornelijus Platelis, antradienį taryboje pakeitęs į LRT vadovus pretendavusį D. Radzevičių.
Tai pirmoji LRT taryba, kuri ryžosi nieko nekeisti ir antrajai kadencijai perrinkti tą patį vadovą. Pats perrinktasis tuo kukliai džiaugėsi: „Man tai didžiulė garbė ir atsakomybė. Galų gale, kaip aš sakau, ačiū Dievui išsivadavome iš to laikotarpio – nuolatinės generalinių direktorių kaitos. Bet koks stabilumas šiek tiek yra geriau nei, sakykime, nežinomybė. Tas, aišku, svarbu ne kiek vadovams, kiek svarbu kolektyvui psichologiniam klimatui“.
Pati LRT taryba džiaugsmo nerodė ir savo sprendimo nekomentavo. Gal ji ir turi argumentų, gal jie net ir svarūs, bet kažkodėl nusprendė jų neskelbti. Dar daugiau – atsisakyta pranešti net faktinę informaciją: kiek balsų surinko A.Siaurusevičius, ar neprireikė antrojo turo, kaip per balsavimą pasiskirstė balsai ir pan. Kaip ir pats konkursas ar jų dalyvių programos, taip ir jo eiga virto paslaptimi – jei ne valstybine, tai bent tarybine.
Piliečiams, tokiu LRT tarybos sprendimu paliktiems nežinomybėje ir spėlionėms, belieka tik klausti tarybos narių ir juos delegavusių Lietuvos Respublikos prezidentės bei Seimo, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos švietimo tarybos, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos bei Lietuvos vyskupų konferencijos:
• Kodėl toks konkursas vadinamas viešu, jei pagal reglamentą nenumatyta nei viešų svarstymų su visuomene, nei debatų tarp kandidatų, nei debatų su kandidatais? Ar tik dėl to, kad apie jį viešai paskelbta?
• Ką ir kam Taryba yra įsipareigojusi ar įpareigota nutylėti „viešo“ konkurso eigos detales?
• Kodėl delegavimo būdu sudaryta Taryba jaučiasi turinti ką slėpti nuo piliečių – visuomeninio transliuotojo darbdavių, tegul ir neišgalinčių mokėti visiems toje keistai atrenkamų ir dar keisčiau nutylimų žinių sklaidos įstaigoje tiek, kiek mokama keliems, nežinia kieno išrinktiesiems?
• Kodėl darbdavys negali sužinoti, kurie perrinktojo direktoriaus pateikti motyvai įtikino juos esant nepriekaištingos reputacijos?
• Kas įsitikino, kuria Vakarų kalba būtų galima su juo susikalbėti?
Tiesos.lt redakcija, būdama įsitikinusi, kad pačius rinkimus nors kiek skaidresnius ir atviresnius visuomenei būtų padaręs kandidatų dialogas su piliečiais, kreipėsi į pretendentus elektroniniu laišku ir pakvietė atsakyti į keletą klausimų. Atsakymus tų, kurie nusprendė pasidalyti su piliečiais savo mintimis, kviečiame skaityti Tiesos.lt publikacijoje „Ar visuomenė atgaus „visuomeninį transliuotoją“?