Laisvasis universitetas (LUNI) pradeda paskaitų ciklą „Pamiršti Vilniaus veidai“, kuriame bus kalbama apie nepelnytai pamirštus Vilniuje gyvenusius menininkus, visuomenės veikėjus ir šiaip įdomius žmones.
Pirmojoje ciklo paskaitoje bus prisimintas prieš srovę visą laiką ėjęs rašytojas Juozapas Mackevičius (Józef Mackiewicz, 1902–1985), antrojoje – „prakeiktas“ Vilniaus poetas Michailas Didusenka (Михаил Дидусенко, 1951–2003).
Paskaita „Prieš srovę ėjęs rašytojas Juozapas Mackevičius“ vyks 2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienį, 18 val., Venclovų namuose (Pamėnkalnio g. 34), Vilniuje. Ją skaitys labdaros ir paramos fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas Ryšardas Maceikianecas.
Juozapas Mackevičius (Józef Mackiewicz) – Vilniaus dienraščio „Słowo“ („Žodis“) bendradarbis, vienas žinomiausių tarpukario publicistų ir rašytojų, tuo metu ir vėliau išleidęs daugiau nei 20 romanų, apsakymų rinkinių, publicistinių apybraižų ir politinių pamfletų. 1974 m. Kanzaso universitetas (JAV) pasiūlė J. Mackevičių Nobelio literatūros premijos nominacijai. Viena jo knyga „Kelias į niekur“ išversta ir į lietuvių kalbą.
Vis dėlto J. Mackevičių labiausiai išgarsino ne literatūrinė veikla, o kompromisų neturinti pozicija kovoje su politinėmis įtakomis. 1939 m. spalį „Lietuvos žiniose“ išspausdinus garsųjį straipsnį „Mes vilniečiai“, kuriame jis sveikino Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių, J. Mackevičius buvo apkaltintas kolaboravimu su Lietuvos valdžia ir Armijos Krajovos nuteistas mirti.
1943 m. gegužės mėnesį atradus lenkų karininkų kapus Katynėje, spaudoje pasirodė pirmasis šių žudynių liudijimas – interviu su J. Mackevičiumi „Widziałem na własne oczy“ („Aš mačiau savo akimis“). Dar kartą liudyti apie Katynės kapus Mackevičiui teko po karo, kai buvo sudaryta speciali JAV kongreso komisija. 1951 m. buvo išleista Mackevičiaus knyga anglų kalba „The Katyn Wood Murders“ ir tuoj pat išversta į dešimtį kitų kalbų.
Beveik visa pokarinė J. Mackevičiaus kūryba – tai nuolatinė polemika su XX a. patriotizmo dogmomis ir prisitaikėliškai pragmatiškomis Vakarų valstybių pastangomis rasti „modus vivendi“ su visoje Vidurio bei Rytų Europoje įsiviešpatavusiu komunizmu. Beveik po kiekvienos tais metais rašytos knygos pasirodymo autorius sulaukdavo priekaištų dėl nepatriotiškumo ir kaltinimų germanofilija, rusofilija, carinės Rusijos idealizavimu ar zoologiniu antikomunizmu. Į tai Mackevičius atsakydavo: „Mano tautybė – antikomunistas“.
J. Mackevičius buvo nuoseklus LDK idėjos šalininkas. Būti „tuteišiu“ jam reiškė būti vietiniu krašto gyventoju, kuris visai neprivalo evoliucionuoti į grynakraujį lenką, lietuvį ar baltarusį taip, kaip to siekė LDK išdraskę nacionalizmai.
„Esama trijų patriotizmo rūšių – tautos, doktrinos ir peizažo. Tautiniam patriotizmui rūpi tik žmonės, gyvenantys tam tikrame peizaže, o pats peizažas jam neįdomus. Doktrininiam patriotizmui nerūpi nei žmonės, nei peizažas, o tik doktrinos sklaida. Ir tik peizažo patriotizme telpa viskas, nes jam priklauso ir oras, ir miškai, ir pelkės, ir žmogus. Tautiniams patriotams būtų didžiausia laimė, jei kuo daugiau žmonių kalbėtų tik viena ir, gink Dieve, ne kita kalba. Kur stovėjo cerkvė, jie būtinai pastatys bažnyčią. Bet juk ir barokas, ir bizantiškas kupolas, ir minaretas, ir sinagoga priklauso tam pačiam peizažui kaip ežeras ir upė. Ir jei tu įsakysi visoms varnoms vienodai kranksėti ir vienodai apkarpysi visų medžių lapus, tai kas liks iš peizažo…“ (Józef Mackiewicz, Lewa Wolna, Londyn: Kontra, 1987)