alkas.lt
Kuo kvailys skiriasi nuo bepročio arba pamišėlio? Kodėl bepročio gaila, pamišėlio kartais – baugu, bet tiktai kvailys susilaukia pagrįsto moralinio vertinimo – pasipiktinimo ar paniekos? Nes jis vienintelis toks yra savo laisva valia. Kvailys – tai intelektualinis tinginys arba intelektualinis bailys.
Nors galima teigti, jog tingumas ar bailumas nėra visiškai laisvai pasirenkami, bet nuo laisvos valios priklauso sprendimas – kovoti ar pasiduoti. Beprotis ir pamišėlis tokie yra dėl prigimties arba aplinkybių, kvailys – savo pasirinkimu.
Ar verta mąstyti apie kvailumą? Tikrai verta. Nes tik žinodami kvailumo esmę ir savybes galime skirti, kas yra išmintis, arba mažų mažiausiai – proto norma. Net paviršutiniškas mąstytojas bus pastebėjęs, jog dažniausiai kvailumu kitus kaltina būtent kvailiai. Jiems visa, kas peržengia jų riboto protelio erdves, yra kvailystė. Kaip atskirti pagrįstą kaltinimą kvailyste nuo kvailio kaltinimo, būtų išsamesnės diskusijos klausimas. Čia apsiribokime darbine įžvalga – pagrįstumo tikimybę sąlygoja pagrindimo galimybė.
Labai retai kvailys apskritai grindžia savo teiginius. Jis „tiesiog žino“, kad yra taip ir taip. Tie reti atvejai, kai kvailys bando grįsti savo teiginius, verti didesnės intelektualinės pretenzijos, nei publicistinis straipsnis. Reiklesniam skaitytojui gali kilti klausimas – jei protingas žmogus turi viską pagrįsti, kaipgi aksioma? Ši sąvoka gerai žinoma tiek matematikui, tiek filosofui. Aksioma – tai teiginys, priimamas be įrodymų. Vis dėlto aksiomos sąvoka reikalauja ypatingo atsargumo.
Jusliniu lygmeniu aksioma galima vadinti teiginį, jog diena – šviesi, o naktis – tamsi. Ar mūsų juslės adekvačiai pateikia informaciją – atskiras klausimas: aklam, kurčiam ar šizofrenikui juslės gali diktuoti visai kitokią informaciją, nei žmogui, kurį esame linkę laikyti sveiku. Vis dėlto intelektualiniame gyvenime aksiomų griežtąja prasme praktiškai nėra. Jos visos – sutartinės. Politologų bendruomenėje, priėmusioje tam tikrą teoriją, tam tikras jos teiginys gali būti aksioma, bet susidūrus su asmeniu iš išorės ar netgi tokiu pačiu politologu, besivadovaujančiu kitokia teorija, šią aksiomą vis tiek gali tekti įrodyti.
Ar visais atvejais įrodinėjimas būtinas ir ar visais atvejais jis – įmanomas? Bet koks įrodymas priklauso nuo dviejų pusių – teigiančiojo ir klausančiojo (arba skaitančiojo). Nuo jų abiejų sprendimo ir gebėjimo: vienos pusės – įrodyti, kitos pusės – tą įrodymą suprasti ir pripažinti. Jeigu recipientas atsisako priimti įrodymą arba stokoja tam intelektualinio gebėjimo, įrodymas kaip rezultatas – vargiai įmanomas, nors jo prasminis turinys gali būti tobulas. Sutikus asmenį, atsisakantį arba stokojantį gebėjimų priimti įrodymą, pats įrodinėjimo procesas tampa beprasmis.
Nežinia, kas pateikė puikų posakį. Diskutuoti su kvailiu – tas pats, kas žaisti šachmatais su balandžiu. Jis išvartys figūras, pridergs ant lentos ir išdidžiai nuskris, girdamasis, jog jus nugalėjo.
Atskiras klausimas – ar gebame savo pažiūras argumentuoti sau patiems, o taip pat – gebantiems ir siekiantiems suvokti? Tikras mąstytojas turi bent kartą gyvenime – o pageidautina kuo dažniau – suabejoti viskuo, kaip Renė Dekartas suabejojo net savo paties buvimu, kad prieitų logiškos išvados: mąstau, vadinasi – esu.
Atpažįstant kvailį svarbu deramai suvokti jo santykį su aplinka. Visuomenėse, gyvenančiose iki racionalumo pergalės, kvailiu dažniausiai laikomas asmuo, išsiskiriantis iš visuomenės. Iš tiesų esama tokių kvailių, ypač kai išsiskyrimas – savitikslis, be rimto prasminio pagrindimo. Vis dėlto įprasta kvailio savybė kaip tiktai – prisitaikėliškumas. Kaip jau minėta, kvailys pirmiausiai yra tinginys arba / ir bailys. Todėl jam būdinga eiti lengvesniu keliu, net ir tada, kai jis – klaidingas.
Religija buvo būdas, kuriuo mažai galvojantis žmogus suvokė save ir visatą, kai šis būdas vyravo ir tuose kraštuose, kuriuose jis vyravo. Dabar toks būdas mūsų kraštuose – ateizmas, o platesniu mastu – materializmas. Tai vargiai atsakys mums į klausimą, kuri šių pasaulėžiūrų – teisinga ar bent – teisingesnė už kitą. Bet tai padės mums suvokti, kaip mažai galvojantis statistas tampa religingu arba ateistu visuomenėse, kurioms taisykles nustato intelektualiai, socialiai ar politiškai galingesni už šį statistą.
Idant mažai galvojantis žmogus priimtų vieną ar kitą pasaulėžiūrą, teoriją ar ideologiją, užtenka vienos iš dviejų prielaidų. Ji turi vyrauti arba atrodyti vyraujančia. Akivaizdu, kad išties vyraujančia ji tampa tų pačių mažai galvojančių statistų dėka, taigi – tikrasis vyravimas pirmiau yra pasekmė, o tik po to gali tapti priežastimi kitų mažai galvojančių statistų pasirinkimui. Taigi, pirmiausiai ji turi būti pateikta kaip vyraujanti, idant tokia taptų. Net jeigu akivaizdu, kad ji nėra vyraujanti dabartyje, galima pateikti, kad ji taps tokia ateityje. Pageidautina – artimoje ir ilgam.
Ontologinis, loginis ar moralinis šios pasaulėžiūros teisingumas mažai galvojančiam statistui – kur kas mažiau svarbus. Štai dėl ko nacionalizmo laikais dauguma kvailių buvo nacionalistai, o liberalizmo ir kosmopolitizmo laikais dauguma kvailių yra liberalai ir kosmopolitai.
Praktiškai bet kuri perspektyvi teorija gimsta intelektualiai drąsaus ir stipraus asmens galvoje. Nepriklausomai nuo jos teisingumo. Nė vienas bent kiek reikšmingesnis teoretikas nėra kvailys. Kosmopolitizmo teoretikai – labai protingi žmonės, kaip ir jų oponentai nacionalizmo stovykloje. O dažnas jų pasižymi ir aukštomis moralinėmis kategorijomis. Imanuelio Kanto kosmopolitizmas – tokios pačios intelektualinės ir moralinės prabos teorija, kaip Johano Gotfrydo Herderio nacionalizmas. Abiem atvejais siekta gėrio, tiktai skirtingai suvokti būdai jam pasiekti. Bet užtenka bet kuriai teorijai tapti vyraujančia, kad ji virstų kvailių ir net niekšų teorija.
Liberalioje, sekuliarioje ir kosmopolitinėje visuomenėje dažnai reikia tiek intelektualinės, tiek moralinės drąsos būti konservatyviu, religingu ar tautininku. Žinoma, tai – joks įrodymas, kad bet kuris pastarąsias vertybes išpažįstantis asmuo – proto ir doros bokštas. Kai kuriais atvejais intelektualinei ar moralinei ydai reikštis užtenka siauros bendruomenės. Ši bendruomenė gali būti alternatyvi, net opozicinė plačiajai visuomenei, bet joje gali veikti tie patys dėsniai. Mažai galvojantys žmonės linkę prisitaikyti prie vyraujančios linijos, net jeigu ji vyrauja tik tam tikroje apibrėžtoje grupėje, o tam tikra prasme bet kuri žmonių bendruomenė ar visuomenė – apibrėžta.
Vis dėlto alternatyvių pažiūrų bendruomenių sudėtį kokybiškai atsijoja asmeninis pasirinkimas. Intelektualinis bailys ar tinginys daug sunkiau rinksis alternatyvią bendruomenę, nei vyraujančią visuomenės liniją. Dėl šios priežasties mūsų šiandienos visuomenėje proporciškai daugiau mąstančių ir drąsių žmonių sutiksime tarp konservatorių, nei tarp liberalų, tarp tikinčiųjų, nei tarp ateistų, pagaliau – tarp tautininkų, nei tarp kosmopolitų. Protingo žmogaus savybė – mąstymo savarankiškumas, kas beveik visada yra prisitaikėliškumo priešybė.
Žinoma, didžiausia intelektualinė drąsa, dorybė ir garbė – rinktis tai, kas tiesiog teisinga. Nepriklausomai, ar ši pozicija – vyraujanti, ar alternatyvi. Išsiaiškinti tiesą ir jos laikytis – kiekvieno išties intelektualaus ir moralaus asmens tikslas. Dažnai užpildantis visą gyvenimą. Doras intelektualas, užuot rinkęsis tarp vyraujančio ir alternatyvaus, tiesiog eliminuoja šį pasirinkimą, atmesdamas aplinkos veiksnį, kadangi jo tikslas – anapus šios aplinkos, anapus šio pasaulio, tai – tiesiog tiesa.