Rasa Kalinauskaitė | ekspertai.eu
Likus vos porai dienų iki šv. Kalėdų, kaunietė Tatjana Narkevičienė su moksleive dukra sulaukė priminimo apie vadinamąją kreidelių bylą. Nuo birželio 5 dienos, kai policija sulaikė Tatjanos dukrą Eleną ir dar 5 jaunuolius, kurie spalvotomis kreidelėmis ant Nemuno krantinės rašė žodį „Tiesos“, praėjo jau pusė metų. Skelbta, kad ši absurdiška istorija pasibaigė: Kauno savivaldybės Viešosios tvarkos tarnyba nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylas, kurias buvo iškėlusi policija, ir nurodė, kad akcija buvo taiki ir pozityvi, žodis „tiesos“ yra pozityvus ir mūsų visuomenėje priimtinas lietuviškas žodis, turintis tik teigiamą prasmę, o valstybės pareiga – skatinti pilietiškumą ir geranoriškai bendradarbiauti su žmonėmis, dalyvaujančiais taikiuose pilietiniuose susibūrimuose. Nors policija šį sprendimą skundė, jaunuoliai buvo išteisinti. Tačiau nepilnametė Elena ir jos mama iki šiol tąsomos po teismus – policija pasiryžusi žūtbūt pritaikyti joms kokią nors bausmę. „Mūsų šeimai šventės šiemet nebus tokios, kaip visada“, – prisipažįsta T. Narkevičienė, su kuria kalbėjomės šv. Kalėdų išvakarėse.
Žiniasklaida skelbė, kad „kreidelių byla“ jau baigta, bet Jūsų dukrai ir Jums ši istorija dar nesibaigė?
Ne, nors praėjo jau daugiau nei pusmetis. Kiti jaunuoliai buvo vyresni nei 16 metų, todėl dėl jų sprendimus priėmė Viešosios tvarkos tarnyba. O kadangi Elena yra nepilnametė, tai mūsų reikalus nagrinėja atskirai. Laukiame teismo.
Kiek metų Elenai?
Tada buvo 14.
Ar galėtumėte prisiminti, kaip viskas prasidėjo?
Matėme užrašą „Tie-SOS“ Daukanto aikštėje, o Nemuno krantinėje yra puiki vieta, valdiškais dažais užrašyta „Lietuva“, nupieštas krepšinio kamuolys ir dar likę vietos. Sako – čia visai gražiai atrodytų tas žodis. Dukra su mergaitėm pavaikščiojo ten porą dienų, suskaičiavo plyteles, padarė maketą, kaip reikėtų paišyti. Mes galvojome rašyti vėliau, kad būtų didesnis žmonių būrys, bet vaikai sumąstė, susiskambino, susitarė per „facebooką“ savo grupėje. Ir nuėjo – dvylika vaikų ir keli suaugę žmonės.
Jūs žinojote, kad dukra eina?
Žinojau, bet turėjau kažkokį užsiėmimą namuose. Bet ten dar važiavo Edvinas Marčenkovas, kuriuo visiškai pasitikiu. Ir sakau – gerai, Elena, važiuok. Tik jeigu atvažiuotų policija, tai nesiginčykit, nesipriešinkit, jei lieps nepaišyti – nepaišykit.
Tada turbūt net mintis nekilo, kad gali išsivystyti tokia ilga istorija?
Ne. Galvojau, kad blogiausiu atveju atvažiuos, pasakys, kad piešti negalima, gal užsirašys duomenis, praneš tėvams, ir viskas… Bet vis tiek buvo neramu. Jie ten piešia, o aš vis paskambinu – kaip sekasi, ar piešiat, ar greitai tas darbas einasi? O po to skambinu – na, kaip, Elena, gal jau baigiat? Ne, sako – nupiešėm tik tris raides. Kad, sakau, tas tris raides jau prieš valandą buvot nupiešę… Mama, sako, mes policijoje jau valandą sėdim… Ir niekas man nepaskambino. Tai aš viską mečiau ir lėkiau į tą policiją. Atvažiavau – neleidžia.
O ten prie jos jau buvo pristatyti nepilnamečių reikalų inspektoriai. Vadinasi, išsiaiškino, kad nepilnametė, bet man nepaskambino. Aš jiems pasakiau, kad dukra be manęs neturi teisės nieko rašyti. Ir dar, sakau, čia yra vaikų, kurie neatsigavę po šoko, patirto gegužės 17 dieną. Juk buvo praėjusios vos dvi savaitės….
Jūsų dukra taip pat buvo per Garliavos šturmą?
Taip. O keli nepilnamečiai tą dieną buvo ir suimti, o dabar ir vėl papuolė. Kažkaip keistai juos suėmė. Atvažiavo į krantinę vienas ekipažas, po to dar kažkas su civiliniu automobiliu. Iš pradžių jie negalvojo tų vaikų niekur vežti, tik surašė duomenis ir norėjo paleisti. Bet po to sulaukė skambučio – buvo liepta pristatyti į komisariatą. Iki šiol nesuprantu, pagal ką jie atrinko tuos vaikus, juk ten buvo ir daugiau žmonių. Bet jiems į dvi mašinas tilpo tik šeši, tai tiek pačiupo ir nusivežė.
Aš nesakau, kad policija neturi teisės suimti, jeigu jiems kyla klausimų dėl teisėtumo. Bet suimant vis tiek reikia elgtis padoriai, o ne pulti tų vaikų gąsdinti.
Kai atvažiavo ekipažas, Elena buvo truputį toliau. Paskutinė raidė buvo apaugusi žolėmis, tai ji nepiešė, o ravėjo tas žoles. Ir turėjo pažymėti raidės kontūrus. Kai pamatė, kad atvažiavo policija, viską metė ir priėjo. Pareigūnai jai ir sako – jeigu tu tokia drąsi, tai sakyk duomenis. Tai vaikas ir pasakė, kaip mama liepė. O kai jiems paskambino ir liepė vežti į komisariatą, vienas berniukas pasakė – aš nieko nedarysiu be savo advokato. Aš turiu pranešti, kad taip nutiko. Tai jį tiesiog čiupo ir įgrūdo į mašiną už grotų. Ir klausia kitų – ar dar kas nors norit savo advokato, ar patys sėsit? Policininkai su vaikais elgėsi įžūliai ir grubiai.
Mane pas dukrą įleido tik tada, kai atėjo viršininkas. Matau, kad vaikas visa kaip nesava, juokiasi tokiu keistu juokeliu. Paprašiau, kad atiduotų jos parašytą paaiškinimą. Sakau, tokių cirkų tikrai nebus, kad jūs čia tą vaiką išgąsdinot ir liepėte rašyti paaiškinimą. Mes su ja rašysim kartu. Tada ir kiti vaikai sujudo. Tokia mergina 17 metų, dar vienas berniukas. Sako – ir mums atiduokit, mes taip pat norime perrašyti, norime rašyti kartu su tėvais. Tai jiems nebuvo kur dingti, leido.
Parašėme mes tuos paaiškinimus, tai pradėjo rašyti šaukimus ateiti į apklausą. Žiūriu – neparašė, dėl ko kviečia. Sakau – tai kam jūs kviečiate į policiją, nesuprantu? Sako – į apklausą. Aš jų prašau – nurodykite, dėl to ta apklausa. Kokia byla, koks pažeidimas. Bet jie nieko nerašė. Tada pasakiau – jeigu nerašysite, dėl ko, tai aš tokio šaukimo neimsiu ir nepasirašysiu. Nes toks šaukimas – kaip arbatos atsigerti. Ir tik kai primygtinai pareikalavome, parašė, kad dėl galimo piešimo…
Po to jie mudviejų su Elena nejudino iki rugsėjo vidurio. O kitus iškart perdavė į Viešosios tvarkos tarnybą, ir ji visus išteisino. Konstatavo, kad jeigu vertintume vien formaliai, tai švaros taisyklės buvo pažeistos. Bet jeigu vertintume iš esmės – jokia žala nebuvo nepadaryta, vaikai rašė gražų, protingą žodį, kuris bet kokiame kontekste turi tik teigiamą prasmę. Žodžio „tiesos“ niekaip neišvartysi. O kadangi svarbiausia yra teisingumas, tai juos išteisino. Policija tą sprendimą bandė skųsti, bet nieko nepešė, nes Viešosios tvarkos tarnyba tokius sprendimus priima savarankiškai.
Bet kadangi Elena nepilnametė, tai dėl jos turi spręsti pati policija. Ir jie dabar nesprendžia klausimo, ar Narkevičiūtė ką nors pažeidė. Jie dabar sprendžia klausimą, kodėl aš, kaip mama, neprižiūrėjau savo vaiko… Aiškinasi mano atsakomybę, kodėl aš neprižiūrėjau dukros, ir ji, neprižiūrėta, puolė paišyti, kur papuolė…
Kauno apylinkės teismas jau buvo priėmęs sprendimą, kuriuo mane visiškai išteisino. Bet policijos komisariatas jį apskundė, ir aukštesnis apygardos teismas nutarė, kad mūsų bylą reikia grąžinti nagrinėti iš naujo.
O šį šeštadienį iš teisėjo, kuriam paskyrė tą bylą, gavome raštą, kad protokolas apie pažeidimą yra surašytas netinkamai, nes iš jo neįmanoma suprasti, ką konkrečiai pažeidė Narkevičiūtė, kaip konkrečiai Narkevičienė netinkamai prižiūrėjo savo dukrą, nėra jokių duomenų apie mūsų šeimą, apie mane, kaip apie mamą, apie vaiką iš mokyklos… Teisėja išsiuntė protokolą, kurį surašė policininkė, atgal į policiją, nes medžiaga surinkta neprofesionaliai, todėl neįmanoma priimti tinkamo sprendimo. Žodžiu, byloje jau buvo 90 lapų, o dabar turbūt bus 190… Nes jie turės visą tą informaciją surinkti.
Kokia bausmė Jums gresia?
Manau, kad jiems nėra svarbu, kas tai bus. Gal bauda už vaiko nepriežiūrą – man regis, apie 500 litų. O gal įrašys į kokį nors nelabai patikimų šeimų sąrašą. Jie tiesiog nori, kad būtų paskirta kokia nors bausmė. Kad ir įspėjimas.
Kaip Jūsų dukra reaguoja į šitą istoriją, kaip tai pakeitė jos gyvenimą?
Tikrai ne į gerąją pusę. Ir tas sulaikymas, ir apklausos – vaikui stresas. Tuo labiau, kad jau gegužės 17 dieną ji patyrė tiek, kad reikia rimto specialisto, psichologo. Tokios reabilitacijos reikia visiems, kas tai matė. O dar šita kreidelių byla. Kiek suprantu, dabar policija turės surinkti informaciją iš kaimynų, iš mokyklos, kaip charakterizuojama mano dukra. Kai Elena išgirdo, kad apie ją gali eiti klausinėti mokykloje, nelabai apsidžiaugė…
Tatjana, dabar apie Jus rinks tokią informaciją, tai gal galite viešai papasakoti, kiek vaikų turite, kaip gyvenate, kokia Jūsų šeima?
Esame paprasta šeima, trys vaikai. Vienas jau studentas, Elena ir dar mažiukė, trejų metų dukrytė. Tik neseniai suėjo treji metukai. Aš visada dirbau pagal verslo liudijimą, nes esu siuvėja. Tik kol vaikas buvo mažiukas, tvarkiausi namuose. O kad mums gali prasidėti tokie dalykai su policija, niekad nesitikėjau. Neįsivaizdavau, kad dėl tokio menkniekio istorija galėtų tęstis pusę metų, apeiti ratu ir vėl prasidėti iš naujo…
Žodį „Tiesos“ ant Nemuno krantinės vaikai rašė praėjus porai savaičių po Garliavos šturmo, kurį judvi su dukra matėte savo akimis. Ar galite papasakoti, ką matėte gegužės 17 dieną?
Mes kartu su keliais kaimynais iš mūsų rajono atvažiavome apie trečią valandą – žmonės bijojo, kad vėliau užblokuos kelius. Moterys vaikščiojo, rinko vėliavas, o aš nuėjau pamiegoti, nes namie mažas vaikas, nuolat neišmiegojusi. Pabudau išgirdusi riksmą, kad jau prasidėjo, blokuoja kelius. Iššokau iš palapinės, pribėgau prie pat namo ir pradėjau šaukti Eleną, nes nemačiau, kur ji. Atbėgo iš kitos kiemo pusės. Bijojau, kad ji nepasimestų, tai apsikabinau iš nugaros. Taip ir stovėjom. Tada atėjo visas tas pulkas. Maniau, kad gal bus kokios derybos, gal lieps pasitraukti kelis metrus ar visai išeiti iš kiemo. Bet jokio įspėjimo nebuvo, tiesiog prasidėjo žmonių tąsymas. Tą įspėjimą, kad bus panaudotos dujos, įjungė jau gerokai vėliau. Gal trečdalis žmonių jau buvo ištampyti iš kiemo, ir tik tada pasigirdo įrašas, kad nesipriešinkit. Neturėjome, kur dingti, buvome prispaustos prie namo.
Tai su Elena stovėjome ir žiūrėjome, kas darėsi. Mes žemo ūgio, todėl policininkus pamačiau jau vėliau, kai prieš mus buvo likę tik keli žmonės. Pradėjo šaukti, kad purškia dujas. Buvome šoko būsenos, tik prašėme, kad jie sustotų. Paskui atsiklaupėm. Pradėjo tempti Eleną. Šaukiau – ką jūs darot, jūs tempiat mano vaiką… Man pasidarė bloga, gal nuo tų dujų. Kai jau mane vedė, nuėjus apie penkiolika metrų nuo namo pasidarė taip bloga, kad dingo regėjimas. Sutemo akyse. Girdėti girdžiu, o matyti – nieko nematau… Ir gerklę užgniaužė. Tik spėjau surikti, kad nieko nematau. Tai tiesiog nešte nunešė iki greitosios pagalbos automobilio, o tas Stauskis, girdžiu, sako – jai šokas, ponia, jūs bandykit kvėpuot. Elena klykia – mama, kas tau… Nutempė iki greitosios. Bet ji tokiai miniai žmonių buvo viena. Pasižiūrėjo, o kai pradėjau truputį matyti, įkvėpiau oro, paliko ant žolės. Tada pratrūkau, raudojau. Mes buvome iš tų, kuriuos išvedė iš kiemo, tolokai, iki Klonio ir Artojų gatvių sankryžos, už policininkų užtvaros, kuri buvo atkirtusi tą gatvelę. Bet į policiją nebuvome išvežtos. Matėme, kaip išnešė iš namų Laimą Kedienę su seserim. Po to šeši policininkai nešė klykiančią Kedžių kaimynę Olią Girdauskienę.
Ten buvo ir daugiau vaikų, ne tik Elena. Su mama buvo viena jaunesnė mergaitė, dvylikos metų. Aš labai blogai atrodžiau, tai ta moteris priėjo ir pasiėmė Eleną į automobilį. Nes jau girdėjosi, kaip Deimantė klykė. Viskas girdėjosi. Tai ji susodino vaikus į mašiną, įjungė muziką. Kad negirdėtų…
To neįmanoma nusakyti, kaip karo įvykiai. Bet baisiausia, kad jie visiškai nepasirūpino, kad žmonės su vaikais galėtų nueiti. Neturėjome tokios galimybės, nes užuot leidusi žmonėms išeiti, policija atvirkščiai – prispaudė juos prie namo, ir tada po vieną lupo iš tos krūvos. Apie dujas net nėra ko pasakoti – kažkas gavo tiesiai į veidą, o kiek jų buvo pripurkšta… Mes netekome orientacijos, toks buvo šokas. Nieko panašaus gyvenime nebuvau mačiusi.
Turbūt ir dukrai, ir Jums buvo sunku nuo to atsigauti…
Labai. Elenai buvo labai stiprus šokas. Kartą vasarą su ja kalbėjomės, o ji sako – žinai, po 17 dienos man toks gyvenimas nereikalingas, visai aš ir gyventi nenoriu… Net šitaip… Labai rimta krizė vaikui… Ne bet kas gali su tokiais dalykais susitvarkyti. Ir aš ją drąsindama sakau – Elena, reikia laikytis, ir dėl Deimantės, ir kiti žmonės yra. O ji sako – mama, tu ką, galvoji, kad ji dar gyva?.. Net ir tokių minčių kyla… Kita vertus, tiems, kurie matė, kaip viskas vyko, sunku patikėti, kad tas vaikas ramiai, gerai gyvena…
Jei tokia situacija vėl kartotųsi, ar eitumėte ten?
Tai, kas ten įvyko – vyko ne dėl mano kaltės. Nemanau, kad neturiu teisės stovėti. Juk aš net nenorėjau niekam priešintis…
Kokius jausmus visa tai paliko, kas tai – pyktis, neviltis? Didžiuosiuose portaluose etatiniai komentuotojai rašo – Garliavos minia, įtūžusi…
Aš nepykstu. Galbūt tie žmonės nežino, o nuomonę susidaro pagal tą informaciją, kuri juos pasiekia. Aš mačiau tai, ką mačiau. Sakau – man net nesuteikė galimybės su vaiku pasitraukti. Tie, kas organizavo šito teismo sprendimo vykdymą, tokią galimybę atėmė.
Vis dėlto kalbamės švenčių išvakarėse, artėja Kalėdos. Su kokiais jausmais jas pasitinkate ir ką galbūt norėtumėt pasakyti mūsų portalo skaitytojams?
Mums tos šventės šiemet nebus tokios, kaip visada. Net nežinau, kaip mes jas švęsim…
Kodėl?
Toks labai prieštaringas jausmas… bet bandai ieškoti gerų emocijų. Eisime į bažnytėlę, dalyvausime šventėje vaikams. Mūsų mažiukė bus angeliukas. Norisi, kad bent vaikams būtų to džiaugsmo. Bet nebėra tokio šventinio jausmo, kaip anksčiau. Ir su fotomenininku Juozu Valiušaičiu pasikalbėjom, kad net nebėra noro švęsti šventes.
Dėl to sunkumo, kuris tebėra prislėgęs?
Ta nežinomybė yra žlugdanti. Kai vyko Seimo rinkimai, kai kurie žmonės sakė – ai, Venckienei ta mergaitė reikalinga tik tam, kad pakliūtų į Seimą, jai rūpi jos neliečiamybė. Aš esu įsitikinusi, kad tai moteriai jos neliečiamybė rūpi mažiausiai. Ji gal labai daug galvoja apie savo tėvus, savo vaikus, ir apie sūnų, ir apie tą mergaitę, bet ne apie save pačią. Nuo tos baisios dienos nei seneliai, nei Neringa nei matė, nei girdėjo tą mergaitę. Viskas, ką apie ją žino – tik iš nuogirdų.
Bet kokia nors viltis juk vis tiek turi būti, kitaip būtų neįmanoma?
Per Gegužines pamaldas Klonio gatvėje mes sutikome sesę kazimierietę, Ramutę. Ji subūrė gyvojo rožinio būrelį, ir mes visą vasarą kiekvieną dieną meldėmės. Tai padėjo išlaikyti ramybę, nepasiduoti pykčiui, kaip kai kas trokšta – kad kiekvienam būtų atseikėta. Tiesiog padėjo išlikti žmogumi, kad pyktis ir neigiamos emocijos neužvaldytų. Gerumu bandyti visa tai įveikti. Tai labai padėjo. Taip ir su ta viltimi. Aš save visą laiką įkalbinėju, kad Dievas turbūt žino, kad mums reikia visų šitų išbandymų, ir visa tai turi prasmę.
Nuotrauka – Evaldo Butkevičiaus.