2015 metų gegužės 10 diena
Kol kas trumpam atsitrauksiu nuo mokyklų tinklo pertvarkos POLITIKOS (t.y. šio proceso taktikos, strategijos ir sprendimų priėmimo mechanizmo) ir konkrečiai Tuskulėnų mokyklos klausimo – prie jų nori nenori teks grįžti po trečiojo Vilniaus savivaldybės tarybos posėdžio, kuris įvyks trečiadienį. Posėdžio metu bus nagrinėjami tiek Tuskulėnų, tiek Joachimo Lelevelio bei Mikalojaus Daukšos vidurinių mokyklos ateitis. Kol kas dėl neigiamų Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) išvadų ketinama nutraukti 11 ir 12 klasių komplektavimą J. Lelevelio ir M. Daukšos mokyklose, tačiau Tuskulėnų mokyklos situacija bus nagrinėjama toliau. Tai lemia ŠMM raštas, kuriame teigiama, jog „mokykla turi potencialių galių įgyvendinti Humanistinės kultūros ugdymo menine veikla sampratos elementus“ [nežinau, kas yra raštą rengusi ponia Stanislava Strolaitė, tačiau biurokratinis žargonas visose ŠMM dokumentuose net ne stulbina, o juokina… O mes dar norime, kad vaikai mokyklose išmoktų logiškai ir aiškia dėstyti savo mintis]. Sprendimą, ar bus formuojamos baigiamosios klasės, matyt, lems Tarybos narių balsavimas trečiadienį.
Vis dėlto nors ministerijos išvados, kaip ir buvo galima tikėtis, šiai mokyklai iš esmės palankios (pripažįstama ilgalaikė patirtis, tai, jog mokykloje dirba kvalifikuoti dailės, teatro ir kiti meno krypčių mokytojai), minimi ir trūkumai – mokyklos direktoriui, pavaduotojai ir bent jau kai kuriems mokytojams „trūksta visapusiško mokinių humanistinės kultūros ugdymo menine veikla filosofijos supratimo“. Mano galva, išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia, kad biurokratams žiauriai norisi išsaugoti savo švietimą reguliuojančias ir unifikuojančias darbo vietas, nes remdamasi asmeninio bendravimo patirtimi ir dokumentų turiniu labai rimtai abejoju, kad patys biurokratai suvokia, kokių dar filosofijų jie pageidauja…. Kita problema yra ta, kad miestas turėtų padėti mokyklai modernizuoti patalpas ir įrengti papildomų specializuotų kabinetų meniniam ugdymui, o, kaip žinome, argumentas, kad trūksta pinigų, visada labai svarbus, kai tų pinigų trūksta kultūrai ir švietimui. Plačiau apie tai – kitą savaitę.
Kiti rimti klausimai – naujoji priėmimo į darželius tvarka, kompensavimas už priežiūrą privačiuose darželiuose bei „Gluosnio“ darželio likvidavimas.
Kas siūloma naujoje priėmimo į darželius tvarkoje? Svarbesnės naujos nuostatos šios: tėvai galės rinktis bet kurį pageidaujamą darželį, o ne tą, kurį numatė biurokratinė sistema; prašymai bus registruojami nuolat; o pirmenybė bus skiriama atsižvelgiant į deklaruotą Vilniuje gyvenamą vietą bei vieno ar abiejų tėvų mokamus mokesčius ir/arba darbo vietą.
Vis dėlto viena naujosios tvarkos nuostata, mano galva, reikalauja platesnio aptarimo. Kalbu apie siūlymą teikti pirmenybę [dokumente lietuviškas žodis įkyriai keičiamas tarptautiniu prioritetas] vaikams, kurių abu tėveliai dirba. Iš vienos pusės, tai mane džiugina: dirbantys tėvai ir jų vaikai mūsų šalyje pernelyg dažnai diskriminuojami. Kita vertus, vien tai, jog tėvai nedirba a priori nereiškia, kad jie turi galimybę sėdėti namuose ir auginti savo vaikus. Sąžiningai darbo ieškantis žmogus neretai tam skiria labai daug laiko. Taigi, kas nutars, jog bedarbių ar bedarbio šeima tikrai turi galimybę pati auginti ir/ar ugdyti savo vaikutį? Išskirtinai nepalanki pažiūra į bedarbius, net nebandant skirti tų, kurie darbo netenka laikinai, yra mokėję Sodros įmokas ir rimtai ieško naujos darbo vietos, ir ilgalaikius socialinių pašalpų gavėjus, jau išginė iš Lietuvos tūkstančius žmonių, tai gal nebetęskime tokios praktikos? Manau, jog tokiai nuostatai negalėtų pritarti nei socialdemokratai, nei tik vakar savo pritarimą socialinės rinkos nuostatoms (o ten bedarbių teisių apsauga yra išskirtinai rimta) deklaravę konservatoriai.
Kalbant apie siūlymą teikti papildomą finansinę mėnesinę 100 eurų išmoką vaikams, kurie lanko privačius darželius, turėtume apmąstyti mažiausiai tris klausimus.
Pirma, labai gerai, kad galiausiai dėmesio sulaukia santykinai mokūs tėvai, kurie Lietuvos ekonominiame modelyje yra palikti iš esmės be jokio valstybės dėmesio (nei mokesčių lengvatų, kaip visame normaliame pasaulyje; nei išmokų vaikams – bent jau iki tol, kol šeima vis dar kažkaip išgyvena). Gaudami apčiuopiamą piniginę paramą tokie tėvai galės lengviau tvarkytis.
Vis dėlto, antra, pagal siūlomą tvarką 100 eurų kompensaciją turėtų gauti visi privačius darželius lankantys vaikai, kurių ABU tėvai deklaravo gyvenantys Vilniuje. Ir vėl klausimas – kur mama turės išgaudyti airijose sėdinčius tėčius, kad tie deklaruotų gyvenamą vietą sostinėje?
Apskritai, manyčiau, kad kompensacija turėtų būti skiriama tik tiems vaikams, kurie stovėjo eilėje į valstybinį darželį, jo negavo, o mokama ji turi būti tik iki tol, kol valstybiniame darželyje tokios vietos nėra. Jeigu ji pasiūloma, tėvai turėtų pasirinkti: arba eina į valstybinį darželį, arba lieka privačiame, bet praranda papildomą išmoką.
Trečia, darželiai, kurie nori gauti stabilų papildomą pinigų srautą iš savivaldybės, savo ruožtu taip pat turėtų prisiimti papildomų finansinių įsipareigojimų ir sumažinti savo įmokos dalį. Jeigu mokesčių mokėtojų pinigais jiems garantuojami klientai, tai vaikų skaičius darželyje auga ir tai reiškia, jog mažėja dalis sąnaudų. Tarkime, jeigu įmoka iki kompensavimo buvo 300 eurų, tai valstybei kompensavus 100 eurų, tėvai dengia jau ne 200 eurų, o tik tarkime 150 ar 170 eurų. Ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainos reguliavimas, kai versle dalinai naudojamasi valstybiniu paslaugos finansavimu, veikia Latvijoje ir Estijoje, ir keista, jog apie tai nekalbama Vilniuje.
Galiausiai apie Vilniaus savivaldybės tarybos narių darbų apimtis. Jau aišku, kad dirbsiu:
1. Ekonomikos ir finansų komitete (mero siūlymu, ryt bus balsuojama, ar tapsiu komiteto pirmininko pavaduotoja);
2. „Vilniaus šilumos tinklų“ stebėtojų tarybos nare;
3. „Vilniaus vandenų“ stebėtojų tarybos nare;
4. „Grindos“ stebėtojų tarybos nare;
5. Kontrolės komiteto nare;
6. Peticijų komiteto nare;
7. Antikorupcijos komisijos nare;
8. Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties vykdymo priežiūros komisijos nare;
9. Vilniaus savivaldybės neįgaliųjų reikalų komisijos nare;
10. Vilniaus savivaldybės gyventojų slaugos ir globos reikalų komisijos nare.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad kažko nepamiršau. O dabar klausimas: ar realu, kad tai rimtai ir atsakingai gali padaryti vienas žmogus dirbdamas šalia savo pagrindinio darbo ir neturintis nė vieno apmokamo padėjėjo?
Bandysiu domėtis maksimaliai rimtai, bet jau dabar manau, kad darbų sąrašas pernelyg ilgas. Beje, kolegų pareigų sąrašas tikrai ne trumpesnis. Kaip man seksis, būtinai aprašysiu, tačiau kai kitą kartą kas nors pradės aiškinti, jog reikia mažinti Seimo narių skaičių (kuris kažkodėl taip kalbančiųjų galvose sukimba ne su darbų apimtimi, o su rinkėjų skaičiumi, beje, jeigu jau svarbus rinkėjų skaičius, tai remiantis tokia logika Vilniuje, kur gyventojų vis daugiau, Tarybos narių turėtų daugėti, ar ne?) būtinai priminsiu ir šitą sąrašą.
____________________________________
Pastabų ir klausimų laukiu savo tinklaraštyje.