Praėjusią savaitę paskelbta apie naujosios koalicijos sudarymą. Sulaukta ir žurnalistų pastabų, ir jūsų klausimų apie savo santykius su partija, kurios sąraše laimėjau rinkimus, ir apie savo elgseną koalicijoje.
Pirma pastaba apie formos ir turinio sąveiką.
Šiek tiek keista, kad rimtais save laikantys žmonės painioja mane ir tą personažą, kuriuo esu pokalbių šou. Nežinau, kaip mintijate tamstos ir kaip svarsto tie klausinėtojai, bet asmeniškai aš laidotuvėse verkiu, o keistokose ir/ar kvailokose pokalbių laidose elgiuosi kaip šou atstovas. Kai pasidaro nuobodu arba jau neįtikimai kvaila ir/ar neargumentuota, pakeliu toną. Gaila, kad žmonės painioja formą ir turinį.
Turinys, kokia bebūtų forma, visada išlieka modernios ekonominės (dažniau politekonominės) perspektyvos rėmuose. Ne mano (arba ne vien mano) bėda, kad ta vakarietiška politinės ekonomijos diskusijų tradicija Lietuvoje mirė negimusi. Aš, kiek sugebėjau, ją bandžiau atgaivinti šimtuose savo įvairaus žanro tekstų, parašytų per pastaruosius ketvirtį amžiaus, ir galiausiai „Melo ekonomikoje“. Kiek sugebėjau. Jau skaitytojų valia girdėti ar negirdėti klausimus, kurie jaudina modernios demokratijos valstybes. O klausimai vis tie patys: kaip gyventi ir kaip išgyventi esant ribotiems ištekliams; kaip suprasti, kas teisinga, o kas ne; kiek laisvės teikti tam mistiniam dalykui – laisvai rinkai (matematikai suskaičiavo, kad jei tokia nematoma ranka būtų, ji būtų paralyžuota), o kiek – bandyti valdyti įvairius bendruomeninius procesus.
Lietuvoje, dar net neuždavus klausimo, jau laukiama primityvaus vieno sakinio atsakymo. Ir beje, kuo toliau, tuo labiau matome, kad vienintelis tinkamas atsakymas to klausiančiojo (dažnai tai prastokai išsilavinęs žurnalistas) žinomas iš anksto. Panašus bendravimo būdas klestėjo rinkimų į savivaldybę metu, kai visų pakraipų politikai (manau, „politikai“) barstė niekaip protu neiššifruojamus šūkius ir pažadus.
Taigi, pirma išvada, kai dirbu rimtą darbą, dirbu rimtai. Tai matote ir mano tekstuose, kurie visada yra ilgų skaitymo ir galvojimo valandų rezultatas, ir mano paskaitose, kurioms nuosekliai ruošiuosi (jei norite, galite pažiūrėti, jos yra viešos ir galite rasti čia, skiltyje video). Manyti, kad Vilniaus Tarybos posėdžiuose elgsiuosi kaip trivialiame ir banaliame TV šou, yra arba naivu, arba kvaila. Nesu šou veikėja. Tiesa, kritiškai vertindama daugelį Lietuvos žurnalistų, deja, manau, kad jie norėtų tik to šou, mat dažnai nėra intelektualiai pajėgūs suvokti platesnio konteksto ar atskirų detalių, tad paskęsta formoje. Taigi, jiems bus nuobodu. Beje, visada visas jų klaidas, jei mano mintis dėstys netiksliai ar iškraipys, čia komentuosiu ir tikslinsiu.
Be to, NIEKADA vienu sakiniu nespręsiu problemų, kurios sudėtingos ir painios. Man visiškai nepriimtinas sudėtingų klausimų keitimas pigiais bereikšmiais šūkiais, tad jų tikrai iš manęs negirdėsite.
Visada sakiau ir dabar kartoju: bandysiu atstovauti tiems, kurie mąsto ir skaito, kurie supranta, kad pasaulis yra gana klampi vieta, o politiniai klausimai tik išimtiniais atvejais turi vieną galimą ir/ar priimtiną atsakymą. Žinau, kad už mane balsavo nedaug Vilniaus gyventojų, tačiau manau ir tuos žmones, kurie nesutinka su mano pozicija, domina informacija, kuri leistų jiems rinktis. Taigi, man priskirtos kompetencijos rėmuose visada stengsiuosi apie svarstomus klausimus informuoti kiek galima nuosekliau, parodyti galimas sprendimo alternatyvas ir jau remdamasi faktais bei asmeninėmis moralinėms nuostatomis pasiūlyti tą ar kitą sprendimą.
Antra pastaba apie mano santykį su „Lietuvos sąrašo“ partija.
Gerbiu mane iškėlusius žmonės, tačiau nesu pasižadėjusi visada išimtinai remti visų jų veiksmų. Tarkime, visiems šios partijos žmonėms, kurie tik domėjosi, turėjo būti žinomas mano absoliučiai neigiamas požiūris į tą situaciją, kuri buvo susidariusi Garliavoje, kai valstybės institucijos ilgai ir be jokio pamato nesiėmė jokių veiksmų situacijai išspręsti. Suprantu, kad vis dar daugeliui žmonių teisėsaugos institucijose Vytauto Landsbergio ar prezidentės Dalios Grybauskaitės, kurie rėmė neteisėtus p. N. Venckienės veiksmus, žodžiai yra svarbūs, tačiau normalioje modernioje valstybėje vienareikšmiškai turi būti gerbiamas įstatymas. Taigi, bent šiuo atveju mano ir partijos pozicijos yra visiškai skirtingos.
Kalbant apie kitus klausimus ir partijos programą savivaldos rinkimuose jokių esminių mano įsitikinimams prieštaraujančių dalykų kol kas nesu užčiuopusi. Kaip suprantu, ir partija, ir aš oponuojame nuogam ekonomizmui, kuris su realia ekonomika turi labai mažai bendro. Vis dėlto, jeigu matysiu, kad partijos pasirenkami keliai gali siaurinti demokratinius valstybės institutus ar įtraukiančių institucijų veikimą, kalbėsiu ir ieškosiu galimo kompromiso. Pradžioje – savo tarybos frakcijos ir partijos viduje.
Trečia pastaba apie santykius su koalicija.
Pasakysiu iškart. Labai populistiniai ir menkai pamatuoti pažadai, kuriuos rinkimų metu žarstė Lietuvos liberalų sąjūdis ir jų vedlys Vilniaus sąraše šiaip jau mano gerbiamas Remigijus Šimašius, man buvo labai nemalonūs. Būtent todėl po ilgų svarstymų nutariau už jį nebalsuoti antrajame mero rinkimų ture. Populizmas (santykį su juo aprašysiu galbūt kitą savaitę, jeigu neturėsime aktualesnės temos) man visiškai nepriimtinas: tušti pažadai griauna ir taip menką pasitikėjimą šalies politine sistema ir partijomis.
Vis dėlto po diskusijų su būsimos frakcijos nariais buvo nutarta priimti Liberalų sąjūdžio pasiūlymą ir dalyvauti formuojant valdančiąją daugumą. Asmeniškai formuojant koaliciją ir bendrų darbų sąrašą nedalyvavau, tačiau kolegos sakė, kad pirmieji bendri darbai ir pokalbiai buvo vaisingi ir skirtingų partijų žmonės sugebėjo sudaryti priimtiną bendrų darbų sąrašą.
Taigi, nuosekliai remsiu vadovaujančią naujosios Vilniaus tarybos koaliciją ir savo kompetencijų bei etinių nuostatų rėmuose stengsiuosi, kad jos darbas būtų naudingas miestiečiams.
Pabaigoje noriu padėkoti Transperancy International vadovui Sergėjui Muravjovui už gerus žodžius apie iniciatyvą skelbti susitikimus su interesų grupėmis šiame tinklaraštyje. Mano pirmasis vizitas iš karto po to, kai sužinojau, kad esu išrinkta į Vilniaus tarybą, buvo į palėpę Didžiojoje gatvėje, kur įsikūręs TI Lietuvos biuras. Ten ir gavau medžiagos, kuri man dabar labai padeda pradėti tinkamai atspindėti situacijas.
Bet kokių jūsų klausimų laukiu TIK bloge. Facebooke į klausimus neatsakinėsiu. Tai neįmanoma tiesiog fiziškai. Kaip ten bebūtų, darbas miesto Taryboje yra nors iš dalies atlyginama, bet visuomeninė veikla.