Bernardinai.lt
Skelbiame ištrauką iš neseniai pasirodžiusios poeto Marcelijaus Martinačio (1936-2013) knygos „Kaip katinai uodega peles gaudo“ (išleido leidykla „Alma littera“). Tai viena iš paskutinių poeto knygų, kurią po rašytojo mirties kompiuteryje rado jo žmona Gražina.
„Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.“ – šios knygos pradžioje teigia rašytojas.
Tai subtilus, žaismingas, filosofinės išminties kupinas pasakojimas apie gyvenime sutiktus katinus: pilkus, rainus, juodus, pūkuotus, išdavikus, apsimetėlius, guodėjus, ištikimus draugus bei tikrus niekšus, bet vis dėlto mylimus, kuriems Marcelijus Martinaitis ištikimai tarnavo.
Nedaug kas tiki, kai pasakoju apie savo katinus, kurie uodega peles gaudo. Šį kartą nutariau apie tai parašyti. Esu skaitęs daug visokių knygų, bet apie tai nieko panašaus nesu užtikęs.
Kaip katinai uodega peles gaudo, papasakosiu toliau, nes pradėjęs rašyti pajutau, jog pasitaikė gera proga daugiau papasakoti apie katinus, kurių mano gyvenime buvo daugybė: pilkų, rainų, juodų, pūkuotų, meilių, piktų, išdavikų, apsimetėlių, taikdarių, vagišių, paukštelių žudikų, guodėjų, tinginių, kovotojų, skundikų, įkyrių, miegalių, melagių, neklaužadų, ištikimų draugų bei tikrų niekšų, niekintojų, bet vis dėlto mylimų. Štai su kuo mums, žmonėms, tenka susidurti, nors ir taip gyvenime su kaupu viso to užtenka! Ir dar katinai!
Vienos leidyklos buvau raginamas rašyti prisiminimus apie pažįstamus, jų draugiškumą ir klastas, pagalbą ir pavydą, apie moteris, kurios moka gražiai apsimesti patraukliomis, meiliomis, bet, kaip ir katės, nusigręžia ir apsimeta nieko negirdinčios, kai vyrus ištinka nepakeliamos kančios. Pagaliau nutariau rašyti apie kates, juk jos nieko neparašys, niekam nieko nepapasakos, neapskųs, neiškels bylos dėl apšmeižimo ar suvedžiojimo.
Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.
Juk tai ir mūsų pačių noras nuo ko nors priklausyti, pataikauti, apsimetinėti, kam nors patikti, kad leistų ir mums ramiai gulinėti, tingėti, meluoti, kitaip sakant, turėti šeimininką, kuris pamalonintų, pagirtų arba pats taptum kieno nors šeimininku, vadu, viršininku. Juk kartais neturime net ką skriausti, barti, nekęsti ir tuo pat metu mylėti.
Jūs stebitės, kad visa tai galima pasakyti ir apie katinus. O kodėl ne? Juk katinai tiek amžių gyvena tarp mūsų ir su mumis, yra daug pasakojimų, kaip jie supanašėja su savo šeimininkais, perima jų įpročius ir ydas.
Jūs pastebėjot, kaip jie nekenčia kitų katinų, kaip su jais kariauja, kaip ir žmonės dėl savo vietos šeimininko namuose, valdžioje, parlamente, kaip pavyduliauja. Kartais įtariu, kad jie laiko save labiau žmonėmis nei katinais, išmokę iš jų visų tų savybių, kurias čia galėčiau išvardyti. Bet gal nereikia, nes visa tai puikiai žinoma, apie tai kalbame kasdieną, skaitome laikraščiuose, matome TV ar net valdžioje.
Svarbiausia – geriau nei artimieji, jie pažįsta daugybę mūsų silpnybių ir jas puikiai išnaudoja. Jie priverčia jiems pataikauti, nusileisti, eiti paskui juos ten, kur mus veda grakščiai iškėlę uodegas.
Mūsų lovose, sofose jie užima patogiausią vietą, ir mes nedrįstame jų nuvyti. Rodos, geriau atsigultume ant grindų, užmigtume fotelyje, kad tik neįžeistume brangiausio, vienintelio mūsų kankintojo, niekšo, apsimetėlio, kurio nemainytume į visų ištikimiausią šunelį. Štai dėl ko mes pataikaujame, gerbiame, lankstomės didžiausiems uzurpatoriams, diktatoriams.
Dar daugiau – mes esame katinų tarnai, patarnautojai, kuriais kartais taip malonu būti, ypač kai nėra ką globoti, sergėti ar net kalbinti. Ar pajuntate didžiausią laimę, kai, jums dėl visko nusiminus, nejučia prieina katinas, švelniai uodega perbraukia per kojas arba pasitrina į tave snukučiu, užsiraito ant kelių. Ypač tada, kada, rodos, jau niekam pasaulyje esi nereikalingas, nemylimas, užmirštas, pasmerktas, paniekintas, paliktas. O tai padaro tas tavo visų didžiausias ir mieliausias niekšas. Ir kaip jo nemylėsi, slapčia nepasidalinsi su juo skaniausiu kąsneliu, neleisi patogiai įsitaisyti savo pataluose?
Kai namuose pragaras, kai niekas su tavimi net nekalba, juk jis vienintelis prisiglaudžia prie tavęs, lyg ir suprasdamas, koks negerumas yra ištikęs.
Esu sutikęs ne vieną katinų vergą, tarną, kalinį. Keista, bet tokie žmonės gali ilgai ir su malonumu pasakoti apie tą savo vergystę. Jie užmiršta negandas, nemalonumus darbe ar šeimose, netikusią valdžią, šlykštų savo viršininką. Sužinai, ką jų katinėlis labiausiai mėgsta ėsti, kokias išdaigas iškrečia, koks būna meilus, iš tolo pažįsta savo šeimininkus, apsidžiaugia jų sulaukęs, kaip jis nuliūsta, kai namuose jų nebūna, kaip sugrįžus jiems šoka į glėbius.
Vieną kartą besipasakodami apie katinus perskridome Atlanto vandenyną, galėjom nuskristi net iki Kinijos, nepastebėję, kad jau nusileidome Vilniuje. Dabar esame geriausi draugai. Taigi, susitikę tuoj pasipasakojame apie savo mieliausius kankintojus, apie jų išdaigas, ligas.
Gerai žinau, kad jis nėra skaitęs nė vienos mano knygos, bet susitikęs vis giria, vadindamas mane iškiliausiu Lietuvos poetu, o gal net ir Europoje, vertu Nobelio premijos. Štai kaip gali būti daroma literatūrinė karjera! Ar tai blogai? Juk ir mes katinus gerbiame už nuopelnus, kurių jie nėra padarę?
Įsigijau ir daugiau draugų, su kuriais gali ilgai ir nenuobodžiai kalbėti katinų temomis, tada pajunti, jog vis dėlto pasaulyje nesi vienišas ir niekam nereikalingas. Su jais galėsi bet kada pasikalbėti, galbūt tapti bičiuliu, susirašinėti, sveikinti iškilmingomis progomis ar net dalyvauti jų laidotuvėse.
Bet ne tai svarbiausia. Žinai, jog visada prie vartų arba durų tave būtinai pasitiks tas mielas, pūkuotas padarėlis kažką meilaus sumurkdamas. Tada pajunti, jog jis tavęs dėl nieko nesmerkia, kas tau beatsitiktų, ko ir kiek bebūtum prisidirbęs, jis tavęs laukia be jokio pykčio savo mažoje širdelėje. Štai dėl ko kartais po ilgų klajonių vis dėlto sugrįžti į namus pavargęs, purvinas, pasmerktas, niekam jau nereikalingas, be pinigų ar net be garbės!
Bet štai būna ir didingų, tiesiog istorinių su katinais susijusių vaizdų. Prisimenu vieną istorinį paveikslą, tik neįsidėmėjau jo autoriaus. Ten vaizduojama, kaip po laimėtų mūšių grįžta pergalės regalijomis apsikarstęs didingas karo vadas, o jį pro rūmų duris, lyg pergalės vėliavą iškėlęs uodegą, įveda paprastas, menkutis katinėlis!
Ar reikia jums dar gražesnio vaizdo?!
Katinų „žodynas“
Netiesa, kad katinai nekalba, nemoka nieko mums pasakyti. Kalba, ir dar kaip! Tik mes ne viską suprantame, pripratę kalbėti vien tik žodžiais. Jie kalba visu savo kūnu, išreikšdami džiaugsmą, alkį, panieką, prisirišimą, pasiilgimą, jie turi net raštą: rašo grasinančius „laiškus“ žymėdami savo teritoriją pakėlę uodegytes, o kiti katinai juos atidžiai skaito ir, supratę jų turinį, tuoj pasišalina.
Turėjau ne vieną tokį gabų katinėlį, kuris daug ką sugebėdavo pasakyti ar papasakoti, net galėdavau „pasišnekėti“. Tai būdavo kaime, vaikystėje. Šeimoje augau vienas, be brolių ir seserų, neturėjau kam išsipasakoti, pasiguosti, ypač kai kas nors mane nuskriausdavo. Buvo toks rainas katinėlis, kaip paprastai kaime – bevardis. Tai mes abu kentėdavome. Jį visi ujo, vydavo nuo stalo, nuo šiltos krosnies, kartais net gaudavo į kailį, o man tekdavo atlikti visokius darbelius, mylėti tėvus, gražiai elgtis, slapta nelandžioti į medaus puodynes ir niekam nežinant neliesti kitų skanėstų. Tiek katinėlio, tiek mano nusižengimai būdavo įvertinami panašiai.
Suprantama, jog visa tai mus labai suartino. Kai likdavome dviese, o ypač kai naktimis slapčia jis palįsdavo po mano patalais, tada imdavau jam pasakoti visas savo skriaudas, o jis atsakydavo tai murkimu, tai labai keistais garsais, lyg atsiliepdamas į mano žodžius, artikuliuodamas, panašiai kaip daro nebyliai. Ligi šiol nesuprantu, ką tai galėjo reikšti, nes daugiau su jokiu kitu katinu neteko „kalbėtis“.
Bet štai niekaip negaliu suprasti, kodėl mums, žmonėms, niekaip nesiseka su savo numylėtiniais bendrauti ir raštu? Kaip tai būtų patogu ir naudinga! Štai kur nors išeidamas, paliktum raštelį ne tiktai žmonai, bet ir, pavyzdžiui, kokiam Muniui ar Mikiui: „Nesijaudink, brangusis, išeinu į posėdį, grįšiu vėlai!“ Kaip padidėtų katinų erudicija, jeigu jie įstengtų perskaityti ir spausdintus tekstus, o ne vien tai, ką jie praneša vienas kitam, „rašydami“ ant visokių žolių ir krūmų, o kambariuose – ant fotelių ir spintelių. Be to, visi žinome, jog katinai negerbia savo rašymo, jei naudoja tam tikslui anaiptol ne leteną ar snukelį, o visai priešingą ir netgi ne pačią garbingiausią savo kūnelio pusę…
Ne kartą teko įsitikinti, jog katinai ne tiktai ignoruoja, bet netgi atvirai niekina mūsų raštus. Sudėtus į knygas dar šiaip taip, į jas kai kurie mūsų keturkojai draugai tiesiog nekreipia dėmesio. Bet štai laikraštinius! Neteko matyti nei savo, nei svetimo katino, kad jis pakęstų šeimininko išskleistą, ištisai primargintą popierinę paklodę su riebiu pagrindiniu ir šiek tiek liesesniais straipsnių pavadinimais. Ko tik jis nedaro, kad parodytų savo panieką! Dažniausiai smogia su letena taip, kad tas laikraštis išlaksto į skutus. Arba gulasi ant tos paklodės, ją visiškai suglamžydamas ir pabruktą po savim dar smagiai padraskydamas nagais. O jei randa pamestą ant grindų, pasielgia dar pikčiau. Apie tai jau yra arba bus pasakojama šiuose mano tekstuose…
Dabar galvoju – kodėl? Manau, katinėlis vis dėl to geba perskaityti ir netgi suprasti, kas būna parašyta toje laikraštienoje. Šventai tikiu, taip atvirai jai rodo savo antipatiją dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia jį siutina tų laikraščio straipsnių antraštės. Juk beveik visos jos klykte klykia apie tai, kur kas ką papjovė, pakorė, pasmaugė, kitaip nudobė ar išniekino, ir kelia visiems skaitantiems žmonėms, o per juos ir katinams kuo pesimistiškesnes nuotaikas. Žinoma, ir katinėliai gaudo, smaugia, kitaip žudo paukštelius, peles, o stipresnieji ir žiurkes… Bet juk nesiskelbia, rašinėdami apie tai savuose laikraščiuose, tai yra ant krūmų ir sienų!
Galima neabejoti, kad katinėliai laikraščiams turi rimtų priekaištų ir dėl iliustracijų. Vienos tik popsinės „žvaigždės“, ir tos pačios beveik visai plikos ir dar negražiai išsižergusios, lyg visą laiką šlapintųsi. O ar daug laikraščiai spausdina gražiai kailiniuotų katyčių, pelyčių, kirstukėlių, visokiausių kitų mielų padarėlių atvaizdų, kuriuos, kad ir popierinius, su džiaugsmu apžiūrinėtų ir keturkojai spaudos vartotojai?
Ir apskritai kam tau, žmogau, tie mūsų laikraščiai, jeigu net ir katinams jų nereikia?
Munis
Tai buvo vienas gražiausių iš man visai to nenorint įpirštų katinų. Gal visas būtų buvęs kaip smala, jeigu jo tėveliai nebūtų pristigę juodos spalvos dažų, todėl visus keturis savo vaikelio batelius ir krūtinę jiems teko palikti baltus. O gal, pagalvoju, taip buvo padaryta dėl grožio, specialiai, nes juodame blizgančio jo kailio fone ypač gražiai atrodė ilgių ilgiausi, tankūs kaip akuotai ir balti kaip sniegas šito Munio ūsai. Vieni jų kaip vėduoklės skleidėsi abipus snukučio, kiti, tarnavę antakiais, styrojo virš spindinčių kaip žali prožektoriai akių. Manau, kad ir pats sau Munis atrodė labai gražus, jei kiekvieną laisvą valandėlę stengdavosi išnaudoti prausimuisi ir kailio šukavimui, nepalikdamas nė jokio pasišiaušusio, ne vietoj atsidūrusio plauko.
Munis buvo itin mandras ir gudrus katinas. Labiausiai mėgdavo aukštus tvoros stulpus: nuo jų galėdavo matyti visą mano sodybą ir neleisti į ją kelti kojos jokiam atėjūnui, ne tik katinui, bet net ir šuneliui. Ypač nemėgo vienų kaimynų numylėtinio, nepaprasto agresoriaus ir žudiko, kurio piktadarybės būdavo aptariamos visuose mūsų gyvenvietės gyvūnų mylėtojų susirinkimuose. Be jokio sąžinės graužimo jis nuėdė galvą meiliam ir taikiai alpinariume besiganančiam kaimyno triušeliui, apdraskė ne vienam mažesniam šuneliui nosį, perkando katinėliui Ponciui, tiesa, irgi nemenkam peštukui, leteną…
Tas galvažudys, jo savininkų teigimu, namie būdavęs ypač meilus ir geras, bet nei Muniui, nei, tiesą sakant, ir man, jo šeimininkui, taip toli gražu neatrodė. Be to jis buvo iš tų baisiai kilmingų katinų, nežinau nė kaip vadinamų, bet visiškai beplaukių. Lyg būtų nuogas, todėl atrodė nepaprastai liesas, perkaręs, plonomis kaip pagaliukai kojomis ir bjauriai ilga, plona lyg virvutė ir taip pat beplauke uodega. Dar paminėkime šnairias ir išsprogusias klastūno akis, neproporcingai dideles peršviečiamas ausis ir turėsime visai išbaigtą to baisuoklio paveikslą.
Nežinau, kaip jį vadino šeimininkai, bet mes, kaimynai, pravardžiavom pakaruokliu, stipena, o dažniausiai – Išdvasa. Rėkdami, mojuodami kumštimis bei įrankiais, vijome jį šalin: mat kiekvienam iš mūsų buvo ką nors pridirbęs negražaus. Tai, ką jau buvau sakęs, dar papildysiu: šitas Išdvasa stengėsi įsmukti visur, kur tik rasdavo atdara, ir per akimirką sugebėdavo ne tiktai apvogti, bet dar ir pridergti kiekvieną ne savo verandą, rūsį, garažą, sandėliuką ar malkinę.
Kaimynų forumas Išdvasai vieningai pasirašė užtarnautą nuosprendį – tegu tik jis mums pakliūva į rankas!
Atrodo, jog tam pritarė ir Munis, kuris ir šiaip rūpestingai saugojo mūsų sodybą nuo bet kokių įsibrovėlių. Net ir nuo strazdų bei kėkštų, tiesą sakant, ne vienam jei ir nenupešė plunksnų ir nenusuko galvos, tai bent jau įnirtingai ginė šalin. O tą Išdvasą lyg kas būtų pasamdęs lįsti į mano sodybą – žiūrėk, jau ir slenka per patį gėlyno vidurį, dėbčiodamas ir lyg šaipydamasis iš tupinčio ant stulpelio Munio – nagi, pagauk!
Ne kartą jiedu ir susikibdavo, užpakalinėmis kojomis ardami vienas kitam pilvą, dantimis įsikirtę į pakakles ir kaukdami taip, kad drebėjo langai, o aš šokdavau nuo kompiuterio, griebdavau kokią šatrą ir lėkdavau į pagalbą savo Muniui.
Kartą man po ranka pasitaikė nebe šatra, o keturdantė šakė ir ją ryžtingai iškėliau virš kūliu riedančio, mirtinam glėby susikibusio juodai balto kamuolio, kuriame kai kur švysčiojo ir beplaukio Išdvasos kūnelio fragmentai.
Šakę iškėliau, bet kas iš to? Negi imsi taip be niekur nieko ir smeigsi?
Prisipažinsiu, kad ranką sulaikė visai ne baimė perdurti Munį, o laiku man parodytas Dievo pirštas – sustok, žmogau! Juk tas Išdvasa, šiaip ar taip, irgi yra gyvas padaras! Ir jis, koks bebūtų tau negražus ir piktas, yra tik katinėlis, kurį myli jei ir ne tu, tai kažkas kitas! Na, o jeigu jis gviešiasi svetimos nuosavybės, tai argi mes, žmonės, elgiamės kitaip? Ar aš tik vienas skundžiuosi, kad kaimynas štai ir vėl užgrobė pusmetrį mano sklypo ir taiko nusitiesti čia tvorą? Aš pats ar neprisiskinu kito kaimyno gervuogių, o valdiškame miške patyliukais ar nenusikertu kalėdinės eglutės? O ką jau kalbėti apie didžiųjų vyrų, jų valstybių ir kariuomenių kur kas aršesnius ir stambesnius skverbimusis svetur?
Kol Munis ir Išdvasa akėjo vienas kitam pilvą ir kailį, mano galvoje radosi ir kitų visai nekvailų didaktinio pobūdžio minčių.
Juk mūsų verandas, rūsius ar garažus Išdvasa pridergia ne šiaip sau, o prasmingai ir pamokomai. Jeigu tu, žmogau, kur išeini, tai būk tvarkingas ir gražiai uždaryk savo nekilnojamosios nuosavybės duris. Atsimink: dabar ne kokie tyri Smetonos laikai, kai viską galėjai palikti ir laikyti atlapą. Dabar aplinkui bastosi ne tik šunys ir katinai, bet ir šiaip įdomūs vyrukai. Be to, jeigu tu nesugebi gerbti savo nuosavybės, tai gal tau jos visai ir nereikia? Tai Išdvasa ir pažymi, plačiai pasirašydamas ant tavo pastatų sienų, ir niekas nekaltas, jeigu tu nesugebi perskaityti, teisingiau – užuosti jo rašto!
Numečiau šalin šakę ir iš to susikibusio, apokaliptiniu balsu kaukiančio gyvo kamuolio šiaip taip išplėšiau pūkuotą jo dalį, kuri tuoj pat smagiai suarė nagais man ranką. Munis kaukė, šnypštė, raitėsi, taikydamasis dar ir įkąsti, nes aiškiai buvo įsiutęs dėl pačiame įkarštyje nutraukto ir, atrodo, jo jau laimėto mūšio. Atleido man negreitai, nes, kaip sakiau, tai buvo mandras katinas. O aš inkšdamas tepliojau jodu jo nagų pėdsakus, staiga pabūgęs: ką gi apie mane, universiteto dėstytoją ir dar poetą, pagalvos mano studentės? Ar patikės, kad mane apdraskė katinas?
Munis neilgai gyveno pas mane. Tikriausiai todėl, kad buvo man, nesakysiu kaip, bet labai suktai įpirštas, o tokiu būdu gauta nuosavybė, kaip žinia, tveria neilgai ir negerai.
Tiek to, nepasakosiu, kaip mudu vienas kitą palikom. Tik trumpai informuosiu, kaip jis gavo tokį sektantišką vardą – Munis.
Pasirinko pats. Niekaip nesugalvojau, kaip pavadinti tą man primestą ir tik gana negreit pamiltą gyvūną. Raitydamas uodegą, jis bastėsi po kambarį, o aš šaukiau jį visokiais katiniškais vardais nuo Murkio (o jis nė neketino murkti) iki Kico bei Kaco (beje, pastarasis vardas būtų gražiai priminęs vieną šauniojo kareivio Šveiko personažą) – ir vis veltui.
Bet čia man į pagalbą atėjo Šatėnai, kuriuose ką tik buvau perskaitęs apie tuo metu atėjusią į madą sektą, kuri sužavėjo netgi vieną mano pažįstamą rašėją… „Muni, Muni!“ – pašaukiau katiną tos sektos guru vardu.
Ir ką jūs pasakysit? Katinas ne tik išgirdo, bet ir priėjo prie manęs, pasitrynė galva į fotelį, pripažindamas, kad tas vardas visai neprastas ir jam priimtinas, kaip ir aš pats, potencialus jo tarnas ir maitintojas!