Bernardinai.lt
Jis buvo ne tik poetas, publicistas, akademikas, du dešimtmečius dėstęs Vilniaus universitete, bet ir aktyvus Sąjūdžio narys, visuomenininkas. Apie įvairialypę M. Martinaičio asmenybę bei jo reikšmę lietuvių tautai kalbėta gegužės 8 d., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, renginyje „In memoriam Marcelijui Martinaičiui“. Jis mirė balandžio 5 d. Pasak politologės Ainės Ramonaitės, jis buvo paslaptis: vienu metu ir rimtas, ir nerimtas, ir archajiškas, ir šiuolaikiškas, ir politiškas, ir nepolitiškas. Bent kiek atskleisti šią paslaptį renginio metu bandė literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė, filosofijos profesorius Bronislovas Genzelis, poeto žentas Artūras Skučas bei politikos mokslų docentė Ainė Ramonaitė.
Martinaitis yra Kukučio slapyvardis
„Martinaitis yra Kukučio slapyvardis“, – sakė popietės vedėjas prof. Alvydas Jokubaitis. Toliau tęsė prof. V. Daujotytė: Kukutis – liaudiškas, prasidėjęs tautosakoje, itin gyvybingos formos, todėl susitiko su Martinaičiu. Anot literatūrologės, tai „įstabi struktūra“, kuri yra šalia, su ja galima kalbėtis, nesutikti, ginčytis, ji leidusi gyventi sunkiu metu. Kukutis – poeto skiriamasis ženklas, jis įsitvirtinęs vadovėliuose, dainuojamas, vaidinamas etc. Bet yra ir kita Martinaičio pusė: V. Daujotytė kalbėjo apie lyrinį ciklą – „Atmintys“, kurio kalbėjimo būdas visiškai kitoks. Ciklo pagrindas – gili, tauri, tikėtina, ikiuniversitetinė patirtis. Tai talpios dviejų ketureilių formos. Atmintys – liaudies žanras, dažnas pokario laiškuose, poeto sugebėjimas iš tokio paprasto žanro išvystyti vidinį siužetą – unikalus atvejis Lietuvoje. Jose svarbu meilės jausmas kaip bendras išgyvenimas, besiremiantis bendraisiais pasaulinės lyrikos pavyzdžiais: skaitant pasigirsta Giesmių giesmė, Saliamonas, Dantės Beatričė.
V. Daujotytė
Nors meilė svarbi, M. Martinaitis, anot literatūrologės, ne iš tų poetų, kurie rūpintųsi vien jausmais, jo poezija remiasi jo paties suformuotu refleksiniu, intelektualiniu lauku. Taip pat profesorė pabrėžė, jog Martinaitis yra sukūręs mąstomųjų tekstų lietuviškos patirties tema, kurių pamatas – etnnė kultūra. M. Martinaitis neabejojo, kad tauta, prigimta kultūra, kalba yra mūsų ramsčiai. Jam atrodė, kad tautybės nėra kuo pakeisti. Pasak V. Daujotytės, kalbą poetas vadino mūsų tautos epu: visa, ką tauta yra sukūrusi, yra jos kalboje, nuo tautosakos iki literatūros.
Martinaitis – Sąjūdžio pirmeivis
A. Skučas
„Poezija yra ta galia, dėl kurios Marcelijus Martinaitis yra ir dar kai kas“, – sakė V. Daujotytė. Poetas domėjosi bei nevengdavo diskutuoti visuomeninėmis temomis, domėjosi aplinkosauga. Jo žentas, vienas Sąjūdžio įkūrėjų A. Skučas sakė, jog pokalbiai su žmonos tėvu apie visuomenę leido jam subręsti kaip piliečiui, būti aktyviam Sąjūdyje. Nors pats Martinaitis pačioje pradžioje neįsitraukė į Sąjūdį, žiūrėjo iš šalies, pravertė jo kontaktai. A. Skučas atsiminė, kad į 1988 m. birželio 3 d. susirinkimą Mokslų akademijoje kvietė žmones pagal poeto adresų knygelę. Tuomet buvo išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Martinaitis Amerikoje turėjo draugų išeivių, pastarieji apsilankydami atveždavo knygų, kurių negalėjai gauti Lietuvoje sovietmečiu. Taip pat A. Skučas paminėjo ir V. Kernagio apsilankymus Martinaičio namuose, kai abu galvodavo apie naujas dainas. Martinaitis mėgo Kernagį, sakydavęs, kad jis iš kitų to meto atlikėjų išsiskiria teksto struktūros pajautimu, gebėjimu iš tiesų sudainuoti teksto esmę. Kartu jie važinėjo po Lietuvos mokyklas.
B. Genzelis
Prof. Bronius Genzelis kritikavo požiūrį į Sąjūdį, kaip atsiradusį iš niekur ar kaip surežisuotą „iš viršaus“. Anot jo, apie Nepriklausomybės atgavimą nebuvo iškart diskutuojama, intelektualų grupėms rūpėjo išsaugoti tautinę kultūrą. Martinaitis dalyvavo Vinco Mylolaičio-Putino gerbėjų sambūryje (būrelio siela – Irena Kostkevičiūtė), kur buvo kalbama ne tik apie Putino kūrybą, bet ir apie reagavimą į literatūros kritiką, kuri buvo sovietinė, vienakryptė. Pradėjus griauti Senamiestį, kai buvo bandoma statyti požeminius garažus, tuo nepatenkinti žmonės susirinkdavo į diskusijas, kurių centras buvo Martinaičio butas – Dzeržinskio g. 4. Anot B. Genzelio, iš išlikusių jų kalbų protokolų, kuriais užsiėmė Gražina Martinaitienė, matyti, kaip brendo tauta – nuo paminklosauginio judėjimo prie Sąjūdžio.
A. Ramonaitė
„Marcelijus Martinaitis – slaptas pagrindinis knygos herojus“, – sakė docentė, viena iš knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ autorių Ainė Ramonaitė. Atlikus vėlyvojo sovietmečio visuomenės analizę, paaiškėjo, jog anuomet susiformavusių skirtingų grupių jungtis buvo M. Martinaitis, kuris pažinojo bei bendravo ir su paminklosaugininkais, ir su mokslininkais, menininkais, kurie rinkdavosi jo bute, jau minėto Vinco Mykolaičio-Putino mylėtojų grupe, ir su etnokultūriniu judėjimu – kraštotyrininkais iš „Ramuvos“, taip pat pažinojęs muzikuojantį jaunimą per Vytautą Kernagį. Tokius būrelius, sambūrius, judėjimus knygos autoriai įvardija kaip savaimią visuomenę – sugebėjusia gyventi savaip, laisvai sovietinėje sistemoje, saviorganizuotis. Anot A. Ramonaitės, Marcelijus Martinaitis Vilniuje buvo „pats centriškiausias žmogus“. Taigi poetas yra simbolinė to meto figūra, kuri, politologės nuomone, labiau nei kitas poetas – Justinas Marcinkevičius – reprezentuoja alternatyvą sovietinei visuomenei.
Parengė Rosita Garškaitė
VU TSPMI nuotraukos