y-news.lt | mercatornet.com
Vakarų šalys artimiausiu metu ir vėliau susidurs su iššūkiu – mažėja arba netrukus mažės dirbančiųjų, turinčių išlaikyti jų ekonomikas (ir socialinės paramos tinklus). Kaip teigiama „The Economist“ paskelbtame pranešime, senstant gyventojams, ilgainiui ne tik bus mažiau dirbančiųjų, bet ir tie, kurie dirbs, sulaukę vyresnio amžiaus taps mažiau produktyvūs.
Tiems, kurie mano, kad ekonomikos augimas – dar ne viskas, atsakau – jūs teisūs. Tačiau augimas labai svarbus:
„Augimas gyvybiškai svarbus, kad būtų mažinamas nedarbas ir lengvėtų per pastaruosius 20–30 metų privačiajame ir viešajame sektoriuose susikaupusių skolų našta. Tačiau XXI a. turtingo pasaulio ekonomika, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, augo vangiai.“
Jeigu neaugsime ekonomikos prasme, nebus kuriamos naujos darbo vietos, bus sunkiau grąžinti skolas, nekils visuomenės gerovė. Vienas kelias ekonomikai augti – didėjantis dirbančiųjų skaičius.
„Atrodo, kad augimą gerokai stabdo viena bėda – neabejotinai aišku, kad per artimiausius 20 metų daugelyje Europos šalių sumažės dirbančiųjų, jeigu neprasidės masinė imigracija.“
Kita vertus, nereikia pamiršti fakto, kad daugelis gyvenančiųjų Europoje ir dabar neranda darbo… Taigi užuot didinus dirbančiųjų skaičių, galima didinti kiekvieno darbuotojo produktyvumą. Deja, senstantys gyventojai produktyviau nedirbs.
Kaip rašo Fredrikas Nerbrandas iš „HSBC“ banko,
Senstant darbo jėgai, sunku tikėtis produktyvumo. Vyresni nei dvidešimties ir vyresni nei trisdešimties dirbantieji greičiausiai gali padidinti produktyvumą; jiems rengiami įvairūs mokymai, todėl į darbą jie ateina turėdami daugiau įgūdžių. Sunku tiksliai apibrėžti amžių, kada produktyvumas ima mažėti. Atsakymai skirsis kalbant apie atskiras pramonės šakas, apie atskirus ten dirbančius žmones. Įgūdžių patikros parodė, kad 45–54 metų amžiaus žmonės surinko mažiau nei vidutiniškai taškų vertinant judesių koordinaciiją ir gebėjimą skaičiuoti. Peržvelgus mokslinę literatūrą aiškėja, kad vyresnių nei 50 žmonių gebėjimai silpsta tose srityse, kur reikia greičio ir greito problemų sprendimo; srityse, reikalaujančiose patirties ir iškalbos, jų gebėjimai nemenksta.
Žinoma, kalbant apie darbą, konkuruoja du veiksniai. Viena vertus, dabar rankų darbo reikia mažiau, vadinasi, sulaukę aukso amžiaus galite ilgiau likti produktyvūs. Kita vertus, technologijos dabar tampa vis svarbesnės, todėl prasčiau jas išmanantiems ir negalintiems greitai prisitaikyti vyresnio amžiaus žmonėms jos gali būti trukdis. Į tai atsižvelgdamas ponas Nerbrandas daro prielaidą, kad darbuotojas būna produktyviausias maždaug tarp 30 ir 50 metų, o po 55-erių jo produktyvumas ima sparčiai mažėti. Tuo remdamasis jis mano, kad geriausias ateities produktyvumo pokyčių rodiklis bus vadinamasis jaunų specialistų / vyresniųjų dirbančiųjų santykis, tiksliau, santykis tarp 20–29 metų žmonių ir tarp sulaukusiųjų 55–75-erių. Atotrūkis didėja beveik visose pasaulio šalyse. 2030-aisiais Vakarų Europoje jaunų specialistų bus perpus mažiau nei vyresnės kartos dirbančiųjų, o Japonijoje jaunų specialistų liks dar mažiau.
Žinoma, produktyvumo augimą skatina ne tik demografija. Bet, jei tenka plaukti prieš demografinę srovę, pastangų prireiks daugiau:
Technologijų pokyčiai – pavyzdžiui, 3D spausdinimas ir robotika – arba skalūninės naftos ir dujų panaudojimas pigiai energijai gauti gali sukelti staigų šuolį. Struktūrinės reformos Europoje – kartelių naikinimas ar darbo rinkos deformacijų mažinimas – tam šuoliui gali suteikti dar daugiau impulsų. Kai kuriose šalyse galėtų pradėti dirbti daug daugiau moterų; pavyzdžiui, Italija yra ketvirta iš visų EBPO šalių, kuriose yra mažiausiai dirbančių moterų. Jeigu ponas Nerbrandas teisus, šie faktoriai bus labai svarbūs išsivysčiusioms šalims stengiantis įveikti senstančių gyventojų naštą.
Tikėkimės, kad skalūnų dujas išgaunantys 3D spausdintuvais pagaminti robotai greitai kibs į darbą. Bet tuo tarpu, kodėl neįsijungus romantiškos melodijos ir neparūpinus Europai daugiau kūdikių!