Neseniai paskelbti apklausų duomenys liudija, kad Lietuvos gyventojai vieni iš labiausiai pasitikinčių ES šalių gyventojų. Skaičiai labai įspūdingi, tačiau kita vertus tai reiškia, kad lūkesčius dėl savo pilietinių teisių įgyvendinimo jie sieja su ES institucijų veikla, o ne savo šalies vadovybe.
Tikriausia nėra labai nuostabu, žinant kad pastarųjų metų politinės vadovybės principas buvo skatinti tik jiems įtinkančius ir jiems pataikaujančius asmenis. Kiek žinomų Lietuvos specialistų dirba menkai jų kvalifikaciją, į kurią investuotos visų lėšos, atitinkanti darbą tik todėl, kad jie turėjo savo nuomonę, reiškė susirūpinimą savo valstybės likimu.
Atrodytų šalies atstovų pasiekimai, garsinantys valstybę pasaulyje, didina šalies prestižą ir todėl turėtų sulaukti visuotinės paramos. Nepriklausomybės pradžioje taip ir buvo, bet dabar pasiekimais tapo tik tai, kas naudinga jos vadovams, bet ne valstybei.
Neseniai ambasadore buvo paskirta didelę tarptautinę patirtį turinti diplomatė. Atrodytų pagaliau pradėta galvoti apie šalies prestižą, bet žinant, kad prieš kelerius metus ji realiai galėjo pretenduoti į vieną aukščiausių tarptautinių organizacijų postų, bet Lietuva jos kandidatūros nepalaikė, šis paskyrimas į tolimą šalį atrodo visai kitaip.
Atrodytų, jos kandidatūrą nepalaikyti nutarta po asmeninio prezidentės Dalios Grybauskaitės nurodymo, kuri „kas gali paneigti“ išsigando konkurencijos. Nors šis aukštas postas būtų suteikęs Lietuvai taip dabar reikalingo tarptautinio matomumo, teikęs jaunimui galimybes didžiuotis savo šalimi.
Regzti tarpusavio nesutarimus D. Grybauskaitė bandė ir dirbdama Briuselyje, kai ji siekė įžiebti nesantaiką tarp tuomet naujų ES šalių ir senų ES valstybių skirstant biudžetą. Tai padaryti nepavyko, ES politikai yra patyrę ir niekam neleidžiama manipuliuoti visuomenės nuomone asmeniniams karjeros interesams įgyvendinti. Lietuvos politikai su tokiu elgesiu sutinka, matyt, jiems asmeninių interesų iškėlimas virš valstybės irgi yra moralinis standartas.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.