Bernardinai.lt | 2006 m. rugsėjo 1 d.
Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį pasaulyje minima Filosofijos diena. Šia proga siūlome keletą šv. Jono brolių ir seserų vienuolijų įkūrėjo Marie-Dominique Philippe minčių iš šio iškilaus mąstytojo pokalbių knygos „Trys išmintys“ („Les Trois Sagesses“).
Tikite, esate teologas ir visą savo gyvenimą buvote filosofas. Gal galėtumėte apibrėžti, kas yra filosofas?
Apibrėžimo nėra. Geriausias, mano galva, filosofo apibrėžimas, prie kurio nuolat grįžtu – tai Pegy (Peguy), kuris nebuvo filosofas, apibrėžimas. Jis geriausias ne absoliučiai, bet todėl, kad žmonės jį geriausiai supranta. Pegy savaip aiškina, kad yra tik dvi žmonių rūšys: plaukiantieji pasroviui ir kylantieji prie šaltinio; tokiu būdu jis skiria filosofus nuo ne filosofų. Daugybė žmonių plaukia pasroviui, tai nesunku – ir numirėliai plaukia pasroviui, jų lavonai pasroviui plaukia net greičiau už kitus – tad, kad laimėtume plaukimo pasroviui varžybas, tapkime lavonais! Darykime kaip visi, plaukime pasroviui.
Kai ko nors klausiu: „Kodėl jūs taip darote?“, ir man atsako: „Šiandien tokia mada, visi taip daro“, tada atšaunu: „Vadinasi, plaukiate pasroviui? Tapkite lavonu, taip plauksite greičiau. Kitaip sakant, nebemąstykite, plaukite, darykite kaip visi, ir tiek“. Kai kurie, priešingai, nori kilti prie šaltinio. Ir Pegy priduria: prie šaltinio kilti sunku, tai labai išvargina, o be to, reikia susitaikyti su tuo, kad lieki vienas.
Labai gerai pasakyta. Pegy ne apibrėžia, bet aprašo vidinį nusiteikimą ieškoti tiesos. Manding, filosofas tas ir yra, kuris kaip pašėlęs ieško tiesos. Ne tam, kad ją užvaldytų, bet kad būtų jos užvaldytas, jos perimtas. Kaip tik todėl gana neblogai būtų galima apibrėžti filosofą, tariant, kad filosofas yra žmogus, besigrumiantis su visais a priori – su politikos, moralės, žodžiu, su visais a priori, kokių tik galima turėti, o mes jų turime gyvą galybę ir visąlaik jų turėsime. Reikia grumtis su a priori, kad galėtume žvelgti į kito žmogaus veidą, į draugo veidą, į šventojo veidą, į gamtą, į mažytę žibutę.
Labai mylėjau vieną didį tapytoją, kuris man sakydavo: „Tapytojas – tai tas, kuris moka žiūrėti į obuolį taip, lyg niekuomet nebūtų jo matęs“. Norėdavau jam atsakyti: tas ir yra filosofas!
Ar nemanote, kad šiandien suprasti, kas yra žmogus, skirtingais aspektais siekia ypač humanitariniai mokslai? Kuo, Jūsų manymu, filosofija skiriasi nuo humanitarinių mokslų? Ar šie mokslai neišstūmė filosofijos, suvokiamos taip, kaip Jūs ją suvokiate?
Kai kurie taip mano. Jie mano, kad ypač psichologija išstūmė filosofinius aistrų, afekto ir meilės tyrimus. Pats aš taip nemanau. Žinau, padėti jiems tai suprasti sunku. Duodu jums pavyzdį. Kartą Šveicarijoje skaičiau paskaitą apie meilę – tema, kurią mėgstu gvildenti. Tą kartą kalbėjau dieviškosios meilės aspektu, tačiau kalbėdamas apie dieviškąją meilę, esi priverstas kalbėti ir apie tai, kas yra meilė. Aš nežinojau, kokie žmonės manęs klauso. Pirmose dviejose eilėse sėdėjo vienuolės – čia žinojau, į ką kreipiuosi! Bet už jų buvo pasauliečių, daugmaž du šimtai žmonių. Publika klausė atidžiai. Įsijautęs į temą ištariau sakinį, kurį kartkartėmis pakartoju, nes jis pabudina: „Psichologija suka aplink pagrindinę meilės problemą, nepaaiškindama, kas yra meilė, ir ji negali to paaiškinti“.
Pabandžiau parodyti, jog psichologui visų pirma rūpi sąlygotumas, ir kad naudodamasis savo psichologiniu metodu, – kuriam yra labai atsidavęs, – jis negali suvokti, kas yra tikrasis žmogaus tikslas. Psichologas tiria sąlygotumą ir apie tai pasako nepaprastai įdomių dalykų, bet kiek psichologas nepaiso žmogaus tikslo, tiek jo tiriamas sąlygotumas praranda savo, sąlygotumo, prasmę ir tampa kalbėjimu apie žmogų įvairiose situacijose. Tad psichologas ir tiria žmogų, išgyvenantį šias situacijas. Tačiau jei žmogus neturi tikslo, jis niekuomet neatsiduria tragiškose situacijose! Kai pašalinamas tikslas, pašalinamas ir tragiškumas. Juk tragiškumą iš tiesų išgyvename tada, kai esame kokios nors giliai mus užvaldžiusios tikrovės akivaizdoje, ir kai numatome visas kliūtis, visas kovas, kai jau ruošiamės nuleisti rankas, nežinodami, kiek ilgai dar pajėgsime tverti. Psichologas tiria afektyvų sąlygotumą.
Žodžiu, baigiu savo paskaitą, ir man šnibžteli į ausį: „Kai kas supyko dėl jūsų pasakymo!“ – „Kas?“ – „Pjažė (Pjaget) asistentas“ (iš tikrųjų ten buvo vienas iš Pjažė asistentų). – „Jei supyko, tegu nemurma už akių ir tegu ateina pasikalbėti. Bus daug naudingiau, jei mes užmegsime pokalbį“. Kol jo ieškojo, man praneša: „Jis susižadėjęs, ir jo sužadėtinė yra čia kartu su juo“. – „Tuomet aš išgelbėtas“ (šypsenos aplink mane).
Pasitikdamas jį ateinantį, pradedu: „Atrodo, esate supykęs?“ – „Taip! Jūs nežinote, kas yra psichologija“. Man dažnai priekaištauja, kad aš nežinąs, kas yra psichologija, nes per daug į ją nesigilinu. Tikslas – štai kas mane domina. Vis dėlto mane domina ir psichologija! Tačiau man psichologija – gyvenimas su žmonėmis, tai daug įdomiau negu knaisiotis knygose, nes kaip tik šį žmogišką santykį ir svarbiausia išsaugoti. Kadangi esu tiesiog pasinėręs į jaunų žmonių aplinką, pasitikinčių jaunų žmonių aplinką, tai, manau, esu psichologas nuo ryto iki vakaro, bet ne knygiškas, nes išsaugau gyvą ryšį, bandau juos suprasti bei priminti tikslą.
Taigi sakau tam jaunuoliui: „Atrodo, ir jūsų sužadėtinė yra čia. Tad jūs susižadėjęs?“ – „Taip“. – „Man būtų labai malonu ją pasveikinti“. Mergina prieina, aš ją sveikinu, po to jos akivaizdoje sakau sužadėtiniui: „Klausykite, tarp mūsų kalbant, norėčiau jums užduoti subtilų klausimą, kadangi jums kalbu atvirai, prašyčiau ir man atsakyti atvirai. Ar jūsų psichologijos studijos jums labai padėjo pažinti ir mylėti savo sužadėtinę?“ Tuomet jis žvilgtelėjo į ją (jiedu žaibiškai apsikeitė žvilgsniais, kurie buvo autentiški, tikri) ir atsakė: „Visai ne!“ Tada vėl paklausiau: „Ar ne apie tai aš ir kalbėjau?“ Tai buvo įrodyta. Žinoma, jeigu jis nebebūtų mylėjęs, jei būtų nusivylęs, ką gi, tokiu atveju nebemylintis ir savo kiaute užsidaręs psichologas būtų galėjęs jame imti viršų. Tačiau gyvas, išties gyvas žmogus, yra visai kas kita – jis myli ir atranda meilę.
O jeigu šis žmogus būtų buvęs filosofas, ar jam tai būtų kokiu nors būdu padėję?
Manau, jis būtų galėjęs aiškiau suvokti savo meilę. Filosofas nesitenkina išvadomis ir jomis nesinaudoja, nes išvados nebėra egzistuojanti tikrovė, padedanti atrasti žmogaus tikslą, jo asmeninį gėrį, kuris turi galios pažadinti jam tikrą meilę. Man pačiam protas visada labai padėjo pažinti žmones ir galbūt dar labiau moteris. Kodėl? Todėl, kad protas leidžia pažinti tai, kas kitam būdingiausia ir kas jame giliausia, tai yra – jo asmenį. Visada manai, kad vyrą (kai pats esi vyras) truputį pažįsti, nes pažįsti pats save; bet pažinti moterį – sunkesnis ir subtilesnis dalykas. Vyras, perkeliantis į moterį tai, ką pats atrado savyje, visuomet klysta. Protas leidžia skirti susižavėjimą, kurį sukelia grožis, ypač moters grožis, nuo tikrosios traukos, kurią sukelia gėris. Samprotis (tas, kuris samprotauja) nepadeda nei pražysti, nei bręsti meilei, bet protas kaip protas, priešingai, leidžia man atskleisti tikrąjį asmens gerumą.
Kokios yra Jūsų minties, Jūsų plėtojamos filosofijos, ašys?
Jei norime filosofuoti remdamiesi žmogaus patirtimi, pirmiausia turime suvokti, kokios tos didžiosios žmogaus gyvenimo patirtys. Ne vien sąmonės, taigi grynai subjektyvioje plotmėje, bet atskleidžiant gilųjį žmogaus gyvenimo realizmą. Reikėtų antropologijos, bet ne tokios kaip Kanto, atkirstos nuo tikrovės ir tekylančios iš apmąstymų apie žmogaus sąmonę; ji turėtų įžvelgti didžiąsias žmogaus gyvenimo kryptis. Manau, jei šiais laikais norime suprasti dabarties mintį, o ypač jaunimą, tai svarbiausias filosofinis rūpestis nėra sutikti su tuo, kas sakoma universitetuose, – ten visada šiek tiek vėluoja, bet tiesiog stengtis suvokti dabarties jaunimo lūkesčius. Man atrodo, tai labai svarbu. Jei norime aklai sekti tuos, kurie šiandien moko universitetuose, reikia žinoti, kad… jie atsilieka! Kai kalbi jaunų žmonių, ieškančių tiesos ir trokštančių suprasti, kas yra žmogus, publikai, nuostabiausia tai, kad gali „važiuoti“ tiesiai, o be to, gali tiesiogiai iš jų mokytis.
Ko gi tikisi nūdienos jaunuoliai? Jie pavargo nuo mūsų šiandienos pasaulio, jie norėtų atmesti tą ekonomikos, pinigų, našumo pirmumą. Jie stengiasi atrasti, – kartais, kaip žinome, klysdami, – bet vis dėlto stengiasi atrasti pirmąją žmogaus dimensiją – žmogų, keičiantį pasaulį. Manau, nūdien kaip tik į šią patirtį pirmiausia turėtume atkreipti dėmesį. Kamiu (Camus), kuris buvo labai artimas jaunimui (jam nerūpėjo nuveikti kokį nors filosofijos darbą, jis turėjo ypatingą meno bei filosofijos pajautą, labai suartinusią jį su šiandienos jaunimu), itin įtaigiai parodo, kaip stipriai šiandienos jaunimą pakeri kūrinio grožis. Jis taip juos pakeri, kad jie nieko kito nebemato ir nebesugeba suvokti moralinio gerumo ypatumų.
Bendraujant su jaunimu, svarbu pažinti pasaulį, gamtos, mus supančių fizinių tikrovių pasaulį, ir ieškoti meninės veiklos bei darbo prasmės. Šiandien kaip tik tuo turėtume užsiimti pirmiausia, nepamiršdami ir kitų dalykų, bet žinodami, kad visa antropologija remiasi dirbančio (turint galvoje labai plačią „darbo“ reikšmę) žmogaus patirtimi. Tai išties pamatinė žmogaus patirtis – nuo pat vaikystės iki gyvenimo pabaigos. Kai žmogus nebegali dirbti, kai tampa bedarbis, jam kažko stinga, jis nebetenka vilties; bet kol žmogus gali ką nors daryti, tol jis visuomet nori padaryti tobuliau. Darbo patirtis ir kūryba palaiko žmogaus jaunystę, palaiko gyvenimo polėkį ir troškimą eiti pirmyn.
Filosofas, kuris tarnauja žmonijai – ne toks, kuris siekia realizuoti savo veikalą, bet tikras filosofas, t.y. tarnaujantis žmonėms (juk filosofija – tai pašaukimas, pašaukimas išminčiai, ir filosofas tarnauja žmonėms) – turi sutikti žmones tokius, kokie jie yra, kokie jie pasiekiami tiesiogiai. Dabarties pasaulyje, marksizmo, padariusio labai didelę ir nepaneigiamą įtaką, bei froidizmo akivaizdoje, meninės veiklos, pačia bendriausia darbo prasme filosofija man atrodo būtina.
Geriausi psichologai pažymi, kad kol žmogus mėgsta dirbti, tol jį galima perauklėti, padėti atgauti pusiausvyrą, bet kai žmogus nebežino, kas yra darbas, jį perauklėti labai sunku. Reikėtų į tai atkreipti dėmesį, nes žmogus ar jaunuolis gali labai vertinti meną, bet nebemėgti dirbti. Daugybė žmonių šiandien, ypač Rytuose, klaidingai supranta darbą, nes darbas juos atbukino. Jiems reikia padėti vėl atrasti darbo prasmę, darbo, kuris taurina žmogų, padeda iš tiesų bendrauti ir bendradarbiauti su priešais jį esančiomis tikrovėmis.
Todėl man atrodo šiandien itin svarbu, kad žadindami filosofijai – filosofijai reikia pažadinti – pradėtume nuo šios pirmosios žmogaus dimensijos, žmogaus, kuris savo darbu keičia visatą ir bendradarbiauja su ja. Išties darbas yra tam tikras bendradarbiavimas su visata. Žmogus nėra vienas, jis žino, kad visata egzistavo pirma jo. Tad jam neturi kilti klausimas, ar jis teikia visatai prasmę, ar visata jam. Žmogus iškart suvokia, kad visata yra tarsi pirmoji duotis, kurią jis gali keisti, ją sužmogindamas ir kurdamas palankią žmogui skleistis gyvenimo aplinką. Nūnai tai itin jaučiame. Pavyzdžiui, miestai: miestas nebėra padedanti išsiskleisti gyvenimo aplinka, jis tapo koncentracijos vieta. Jei žmogus turi labai svarbų darbą, tai dar gali gyventi mieste, bet stengiasi kuo greičiau ištrūkti, kad kaime vėl rastų raminamą, tikrą gyvenimo aplinką ir atgautų darbo, kurį jis pasirinko ir kuris leidžia jam skleistis, prasmę.
Parengė Tomas Viluckas