Tiesos.lt siūlo skaitytojams iškiliausios XX amžiaus lietuvių mokslininkės, archeologės, mitologės Marijos Gimbutienės (1921–1994) užrašų lapelyje paliktą testamentinį tekstą. Jį mokslininkės artimieji rado vienoje iš jos knygų. Tekstas rašytas paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Pirmąkart publikuotas knygoje: Marija Gimbutienė, Laimos palytėta, sudarė Austėja Ikamaitė, Vilnius: Scena, 2002, p. 179–180.
Portalui Tiesos.lt tekstą parengė Laura Molytė.
Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tas gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti nei gauti.
Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su tikėjimu ir meile… kiek grynas materialinis pasaulis mokamas transformuoti menininko akimis (sugebėjimais), matant jame tai, ko fotografija neužfiksuoja, matant jame tiek, kiek žmogui yra leista matyti.
Jausti prasmę gyventi naudojantis žmogui suteikta kūrybine galia keisti (transformuoti) gyvenimą, siekti ko nors nauja, naujos šviesos, naujos tiesos.
Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kiek tame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės.
Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.
Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje, jei dėl dabartinių aplinkybių negalima stiprėti militariškai ir kt.[sic] O tuo tarpu paskutiniai nepriklausomybės dešimtmečiai, dar labiau tremtis rodo, kad lietuviai nesugeba demokratiškai tvarkytis, konsoliduotis didesniems uždaviniams, nes iš vidaus veikia užkerėtos destrukcijos jėgos. Mūsų tautos augimui didžiausios kliūtys – savo parapijos masteliu vertinimas, pavydas… vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš (baudžiauninko?) kiauto, trypinėjimo vietoje.